Bet žmonija (o ir gyvybė apskritai) pasižymi neįtikėtinu gebėjimu prisitaikyti. Duok žuviai sausumą – per kelis šimtus milijonų metų išmoks ropoti, užsiaugins kailį, plunksnas ir kitus „rakandus“. Duok bakterijai antibiotiką – per kelias dienas „išmoks“, kaip su juo kovoti, ir dar gimines pamokys. Žmonės pagal prisitaikymo greitį pateko kažkur į vidurį: gavo pandemiją – greičiau nei per metus surado jai priešnuodžius ir sužinojo begalę kitų būdų, padedančių su ta pandemija kovoti.
Apžvelkime, kokių veiksmingų priemonių prieš stulbinančiu greičiu išplitusį naują priešą žmonija jau atrado, kur trenkė kakta į sieną ir kur dar yra erdvės ir galimybių mokytis.
Na, kalbant apie erdvę mokytis – jos yra ir bus visuomet ir bemaž visomis kryptimis. Dar neturime kaukių, kurios garantuotai ir neabejotinai apsaugo nuo užsikrėtimo, neturime tabletės, kurios vos viena dozė užtikrintai pagydytų nuo bet kokio sunkumo COVID-19 eigos, nemokame caktelėjus pirštais pašalinti plaučių surandėjimų, kurie neišnyks ir oficialiai pasveikus. Neturime stebuklingo spindulinio ginklo, kuris virusą pašalintų iš oro. O kai pasibaigs šita pandemija, reikės sukurti barjerus ir saugiklius, kad kita pandemija (kuri tikrai bus, tik nežinia kada) neužkluptų kaip sniegas kelininkų.
Bet ką išmokome?
