Pasak F. Rabitzo, dabar, kai pasaulis susiduria su naujojo koronaviruso plitimu, svarbu valdyti esamą situaciją, taip pat pasimokyti iš jos ir būti pasirengusiems ateičiai. Svarbiausias prioritetas turėtų būti panikos ir galimo pasitikėjimo netekimo viešosiomis įstaigomis prevencija.
Nors jis sutinka, kad kylanti panika gali būti susieta su žmonių nepasitikėjimu vyriausybės gabumais tai išspręsti, apokaliptiniai scenarijai yra mažai tikėtini.
„Jei ligos protrūkis nekontroliuojamas ir žmonės pradeda nepasitikėti vyriausybe, teoriškai įmanomas viešosios tvarkos sugriovimas. Praktiškai negaliu prisiminti paskutinio realaus pasaulio atvejo, panašaus į tai, ką kartais sugalvoja žmonės Holivude“, – sako tyrėjas.
– Žmonių reakcija į koronaviruso pandemiją yra skirtinga – pradedant maisto atsargų kaupimu, kelionių atšaukimu ir nežinojimu. Ar jos ne per daug ekstremalios?
– Tokie įvykiai kaip visada skatina paniką ir neracionalų elgesį. Visiškai nėra jokios priežasties pradėti kaupti maistą. Nebent viskas susiklostytų taip, kad turėtume tikėtis ekonominio žlugimo, kuris geriausiu atveju yra spekuliacinis, o blogiausiu atveju – fantastiškas.
Asmens atsargumo priemonės, kurių turėtų imtis žmonės, taip pat priklauso nuo konkrečios rizikos grupės, kurioje jie yra. Vyresnio amžiaus žmonėms arba turintiems jau esamų sveikatos sutrikimų ar silpną imuninę sistemą, gresia didesnė rizika nei jauniems ir sveikiems žmonėms.
Su tokiomis infekcinėmis ligomis susijusi problema yra ta, kad pirmoji reakcija kelia paniką, o iškilus grėsmei, politikos formuotojai nesugeba ateityje suplanuoti tinkamų prevencijos ir reagavimo priemonių. Reaguojama per stipriai, o vėliau seka nežinojimas.
– Kokia būtų tinkamiausia reakcija šioje situacijoje?
– Vyriausybės jau imasi įvairių priemonių tolimesniam viruso plitimui kontroliuoti. Ar tokios priemonės kaip bendras visų miestų karantinas, kaip tai daroma Kinijoje, yra veiksminga reagavimo priemonė – perspektyvos klausimas. Panikos ir pasitikėjimo netekimo viešosiomis institucijomis prevencija turėtų būti pagrindinis prioritetas. Be to, skiepai jau yra kuriami, tačiau tai užtrunka ilgai, įskaitant dėl klinikinių tyrimų ir ribotų pasaulinių vakcinų gamybos galimybių. Nelabai tikėtina, kad vakciną bus galima įsigyti iki kitų metų.
Reikėtų nepamiršti, kad vyriausybės paprastai nėra linkusios atvirai kalbėti apie jų teritorijose kylančias infekcines grėsmes. Iš esmės, tai yra pareiga pranešti apie tokias grėsmes Pasaulio sveikatos organizacijai ir tarptautinei bendruomenei. Praktikoje būna atvejų, kai vyriausybės dažnai slepia protrūkio mastą, iki kol tai tampa nekontroliuojama. Panašu, kad SARS-CoV-2 protrūkio atveju Kinijos vyriausybė apie grėsmę žinojo dar prieš pranešdama likusiam pasauliui.
– Apokaliptiniuose filmų scenarijuose žmonės dažnai pasineria į vogimą, žudymą ir įsitraukia į kitokį antisocialų elgesį. Ar tikėtinos šios reakcijos realiame pasaulyje?
– Jei ligos protrūkis nekontroliuojamas ir žmonės pradeda nepasitikėti vyriausybe, teoriškai įmanoma sugriauti viešąją tvarką. Praktiškai negaliu prisiminti paskutinio realaus pasaulio atvejo, panašaus į tai, ką kartais sugalvoja žmonės Holivude...
– Yra nuomonė, kad perdėtas informavimas taip pat gali sukelti paniką. Kokia jūsų nuomonė apie tai? Gal koronavirusas atkreipia mūsų dėmesį į svarbesnius dalykus, vykstančius visuomenėje?
– Na, tai neabejotinai svarbi žinia, apie kurią reikia informuoti žmones. Svarbesnis klausimas: kaip išlaikyti visuomenės susidomėjimą infekcinių ligų prevencija ir reagavimu „po“ dabartinės krizės praėjimo? Tokio pobūdžio grėsmėms reikia sistemingo ilgalaikio planavimo. Deja, politikos formuotojai, žiniasklaida ir visuomenė dėmesį išlaiko trumpam.
Remdamasis tuo, ką matau, spauda paprastai daro gana gerą darbą informuodama visuomenę, nesukeldama nereikalingų rūpesčių. Bulvarinė ir socialinė žiniasklaida, be abejo, elgiasi priešingai.
– Kokias kitas istorijas tai jums primena?
– Šiuo metu neįmanoma pasakyti, kaip vystysis ši krizė. Bet svarbu nepamiršti, kad tokie dalykai vyksta kas porą metų. Tik praėjusį dešimtmetį mes turėjome SŪRS, MERS, neseniai įvykusį Ebolos protrūkį, H1N1 pandemiją ir keletą kitų.
Tačiau istorinė analogija, su kuria dažniausiai susiduria žmonės, yra 1918 m. Gripo pandemija, nusinešusi iki 100 milijonų žmonių gyvybių visame pasaulyje. Žinoma, tai blogiausias scenarijus. Ar reikia tikėtis blogiausios situacijos kiekvieną kartą, kai iškyla infekcinė grėsmė, tai yra perspektyvos klausimas.
– Kaip manote, kuo tai baigsis?
– Į šį klausimą neįmanoma atsakyti. Virusinės grėsmės yra labai sunkiai prognozuojamos, nes virusai linkę greitai mutuoti. Net duomenys apie visuotinį „SARS-CoV-2“ plitimą nebūtinai yra patikimi, todėl galbūt net neturime išsamaus vaizdo, kurlink juda krizė.
Florianas Rabitzas yra KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto vyresnysis tyrėjas, dirbantis su globaliniu aplinkos ir technologijos valdymu. Daugiau apie F. Rabitzą rasite čia.
