Aviacijos inžinierius iš Šilalės, Kauno technologijos universiteto (KTU) Aviacijos specialistų mokymo centro vadovas ore jaučiasi puikiai: „Kai transporto priemonę pradedi gerai jausti, ją suvaldai, tai tuo metu aplanko labai geros emocijos, o skridimo metu jų padidėja dar kelis kartus“.
Jis teigia, kad renkantis šią aviacijos sporto šaką svarbiausia susikaupimas. Akrobatinis skraidymas – tai ne tik dangaus raižymas, bet užsiėmimas stiprinantis valią bei koncentraciją. Vis dėlto, skraidymas ore nėra pigus malonumas, todėl norint daug valandų praleisti ore, gali tekti pakratyti piniginę.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado laisvalaikis ore? Kiek metų užsiimate šiuo sportu?
– Aviacija pradėjau domėtis dar vaikystėje – pro mano namus nepraskrisdavo nė vienas lėktuvas, kurio savo žvilgsniu nepalydėčiau. Nesvarbu, ką tuo metu darydavau: ar valgydavau, ar ruošdavau namų darbus. Tik išgirsdavau lėktuvo variklio gausmą, iškart bėgdavau žiūrėti, kas skrenda. Tada lėktuvo pilotavimas, o juo labiau jų išardymas ir surinkimas – aplankydavo tik kaip nedrąsios svajonės. Tačiau šiandien turiu ir aviacijos inžinieriaus licenciją, dirbu prie bendrosios aviacijos – mažųjų – orlaivių, tų, su kuriais ir skraidau.
Pirmą kartą dalyvavau akrobatiniame skrydyje 1997 m. vasarą, kai praktikos metu – tuo metu baigiau trečiąjį kursą – Kauno aeroklube mane paskraidino su lėktuvu „Jak-52“. Skraidyti pats pradėjau 1999 m. vasarą Kauno aeroklube, o tais pačiais metais rudenį lėktuvu „Cessna 150“ atlikau ir pirmąjį savarankišką skrydį. Jau 2001 m. vasarą Alytaus aeroklube lėktuvu „Jak-52“ pradėjau treniruotis akrobatiniams skrydžiams su Alytaus aeroklubo instruktoriumi Petru Jurgioniu.
– Geriau jaučiatės ant žemės ar ore? Kiek valandų praleidžiate ore?
– Geras klausimas. Šiuo metu iš tikrųjų galiu pasakyti – jeigu kalbant apie skraidymą – ore jaučiuosi gerai. Čia lygiai taip pat kaip važinėti automobiliu: kai transporto priemonę pradedi gerai jausti, ją suvaldai, tai tuo metu aplanko labai geras pojūtis, o skridimo metu jis padidėja dar kelis kartus. Taip pat ore nebūna spūsčių, bent jau ten kur aš skraidau.
Per metus ore išbūnu apie 10 val. Tai nėra daug, nes skraidymas yra brangus malonumas, o akrobatiniame skraidyme valandos renkasi dar lėčiau.
– Kaip suderinate laisvalaikį ir darbą? Ko gero ši veikla atima nemažai laiko. Galbūt turite ir kitų laisvalaikio pomėgių?
– Laisvalaikį ir darbą suderinu sunkiai. Idealu būtų, jei hobis ir darbas būtų tas pats, bet mano atveju taip nėra. Tad kenčia laisvalaikis. Na, mano visi pomėgiai susiję su aviacija. Dar vienas pomėgis, kurį šiuo metu apleidau – tai popierinių lėktuvų modelių klijavimas. Taip pat, kam tikrai stengiuosi atrasti laiko šiandien, tai – rytinis bėgiojimas. Rimtai bėgioti pradėjau prieš dvejus metus ir dabar stengiuosi per mėnesį nubėgti ne mažiau kaip 100 km. Bėgioju dėl savęs, kad jausčiausi žvalus.
– Papasakokite apie pojūčius skraidant. Kuo Jus žavi šis užsiėmimas?
– Tai pasakyti galima dviem žodžiais – pojūtis nenusakomas ir jis neapleidžia nuo pat lėktuvo variklio paleidimo, nuvažiavimo į kilimo-tūpimo taką, pakilimo, skridimo iki nusileidimo. Be to, Lietuvos gamta yra labai graži, todėl visada skrisdamas ja grožiuosi. Šis užsiėmimas žavi tuo, kad gali pilotuoti lėktuvą, juo skristi tiesiai, na, o su akrobatiniu lėktuvu ir žemyn galva.
– Koks jums sudėtingiausias manevras? Kodėl? Kiek laiko truko jį išmokti/įvaldyti?
– Kaip sudėtingiausią manevrą išskirčiau įvairius suktukus, nes juos reikia suprasti. Patekus į suktuką reikia tinkamai suvaldyti lėktuvą, kad iš jo „išeitum“. Šiuo metu paprastas suktukas yra viena iš akrobatinių figūrų, kurią per treniruotes ir varžybas atlieka akrobatinio skraidymo pilotai. Taip pat dar norėčiau paminėti dar vieną figūrą – vertikalę, kai lėktuvas vertikaliai kyla aukštyn. Norint atlikti šią figūrą reikia įgūdžių arba gerai padirbėti, bent jau man, kad gražiai tokį manevrą atliktum. Vertikalę mokausi dar ir dabar.
– Kokie didžiausi jūsų laimėjimai?
– Didžiausią laimėjimą pasiekiau 2002-asiais, kai „B“ kategorijoje (aut. pastaba pažengusiųjų kategorija) užėmiau šeštą vietą iš 10 dalyvių. Pirmas penkias vietas iškovojo nemažą skraidymo patirtį turėję pilotai, o aš tuo metu buvau tik pradinukas. O jeigu kalbant apie medalius, tai 2016 m. „A“ kategorijoje (aut. pastaba pradedančiųjų kategorija) laimėjau 1-ąją vietą ir Kauno miesto taurę.
Šiemet vėl pradėjau skraidyti „B“ kategorijoje. Esu labai dėkingas Kauno aeroklubo instruktoriui Antanui Marčiukaičiui, už jo pamokas.
– Kad įgautumėte kvalifikaciją, turbūt teko nemažai laiko mokytis ir praktikuotis. Kiek laiko mokėtės? Kaip dažnai reikia treniruotis, kad neprarastumėte įgūdžių?
– Na, man tai truko labai ilgai, kaip ir minėjau, tai – labai brangus sportas. Kalbant apie įgūdžius, tai pritariu visiems vyresniems ir patyrusiems pilotams, kai jie sako, kad „norint gerai skristi, reikia skristi“. Taip kalba patirtis.
– Kaip jaučiatės po varžybų?
– Kalbant apie įspūdžius po varžybų, man jie visada būna geri, nepriklausomai nuo rezultatų. Man svarbu dalyvauti ir pasakyti sau: „Štai, sudalyvavau dar vienose varžybose“.
