Iridologija priskirtina alternatyviajai medicinai, o jos istorinės ištakos panašios į homeopatijos, kuomet vienas žmogus, remdamasis tik savo patirtimi sukuria tariamą mokslo šaką.
Pagrindinė iridologijos idėja yra ta, kad žmogaus rainelės išvaizda (raštas/spalva) priklauso nuo jo sveikatos būklės, o pokyčiai rainelėje susiję su sveikatos pokyčiais. Skirtingos rainelės vietos yra „atsakingos“ už skirtingus organus, jų sistemas, psichosomatines būsenas. Pokyčiai rainelėje vertinami vizualiai – spalvos, elementų dydžio, formos pasikeitimai.
Dažnai sutinkamas pirmasis iridologijos pagrindimas, be to pateiktas ir aptariamame LRT reportaže, kuomet XIX amžiaus gydytojas pastebėjo, kad žmogaus su lūžusia koja ir pelėdos, kurios koja taip pat yra lūžusi, akys yra panašios. „Moderniojoje iridologijoje“ galima pastebėti bandymus paaiškinti kodėl rainelės išvaizda turėtų būti susijusi su sveikatos būkle. Dažniausias yra toks, kad rainelė yra žmogaus sielos atspindys, o žmogaus siela yra sveikatos paveikslas. Tokie anekdotiški, ir kiti kontroliuojamose sąlygose neatsikartojantys, įrodymai yra pavyzdinis pseudomokslo atvejis.
Tokie anekdotiški, ir kiti kontroliuojamose sąlygose neatsikartojantys, įrodymai yra pavyzdinis pseudomokslo atvejis.
Kokybiški moksliniai tyrimai su reprezentatyviomis pacientų imtimis pateikia išvadas, kad diagnozės, naudojant iridologiją, tikimybė atitinka atsitiktinio spėjimo tikimybę. Ir ši išvada kartojasi. Kokybiškų iridologijos klinikinių tyrimų nėra daug, tačiau tai yra tikėtina situacija, nes skirti didesnį dėmesį iridologijos paneigimui yra tas pats, kas skirti laiką plokščios Žemės teorijos paneigimui.
Rainelės (ir kitų akies dalių) formos ar spalvos pokyčiai iš tiesų leidžia diagnozuoti kai kurias paciento būkles, tačiau yra aiškūs biocheminiai/biofiziniai veiksniai kurie tuos pokyčius sukelia. Be to, medicininei diagnostikai naudojami akies rainelės pokyčiai yra akivaizdūs, nereikalaujantys specialios įrangos ar „iridologijos schemų“ ir, svarbiausia, yra atsikartojantys esant tiems patiems negalavimams.
Įvertinus viso reportažo scenarijų galima pastebėti, kaip jame pateikiami teiginiai yra irodologijos reklama ir legitimizavimas. Taip pat nesunku pastebėti ir pseudomokslo šalininkų naudojamus teiginius:
- Reportaže teigiama, kad akių rainelės fotografavimui skirtų fotoaparatų nėra – tai yra netiesa. Tokie fotoaparatai egzistuoja kaip atskiri įrenginiai ar kaip priedai standartiniams fotoaparatams. Atkreiptinas dėmesys, kad tokie fotoaparatai (ar jų priedai) yra išskirtinai „iridologiniai“. Teiginiai susiję su kažkokio dalyko, veiksmo išskirtinumu ir unikalumu yra vienas iš pseudomokslo bruožų.
- Vienas iš pseudomokslo bruožų yra legitimumo pagrindimas naudojant ilgas veiklos trukmes ar teigiant, kad tam tikri dalykai žinomi jau nuo seno, su mintimi, kad jei kažkas ilgai egzistuoja tai turi būti tiesa/svarbu. Reportaže šis bruožas pastebimas, kuomet pašnekovė teigia, kad iridologija domisi 37 metus – vadinasi tai yra „tikras/svarbus dalykas“. Žinoma jokio loginio ryšio tarp trukmės ir patikimumo nėra. Tai taip pat reiškia, kad per tiek laiko iridologija nebuvo pripažinta kaip patikimas medicininės diagnostikos metodas.
- Reportaže taip pat yra teiginys, kad iridologijos skeptikai yra žmonės kurie nežino apie šį „mokslą“. Dažnas argumentas, kurį naudoja pseudomokslo šalininkai. Grįžtant prie faktų, kad kokybiški moksliniai tyrimai rodo jog iridologija neveikia, teiginys, kad skeptikai yra tik nesuprantantys yra neteisingas.
- Reportažo herojė teigia, kad jai užtruko 3 metus suprasti kaip susiję kažkokie rainelės pakitimai su realia paciento sveikatos būkle. Toks teiginys iš principo galimas tik jei naudojamas metodas yra niekaip nereglamentuojamas ir nekontroliuojamas. Įdomu ar kas norėtų lankytis pas savamokslį chirurgą.
Kaip ir homeopatijos atveju, iridologijos pradžia buvo laiku, kuomet medicina ir žinios apie žmogaus sveikatą nebuvo tokios gilios kaip yra dabar, o iškeltas teorijas buvo neįmanoma paneigti.
Iridologija yra puikus pavyzdys, kaip senam pseudomokslui yra sunku konkuruoti su objektyvia realybe: žmogaus biometrija – tai žmogaus tapatybės atpažinimo metodas, besiremiantis unikaliomis kūno (pirštų atspaudai, akies rainelė, veido bruožai) arba elgesio (eisena, rašysena ir kt.) savybėmis.
Svarbiausias reikalavimas biometrijoje naudojamoms žmogaus savybėms yra pastovumas laike – t.y. jos turi nekisti arba kisti neišmatuojamai menkai. Nemaža dalis žmonių naudoja veido ar pirštų atspaudų atpažinimą telefonuose, kaip saugos priemonę.
Rainelės atpažinimas laikomas vienu saugiausiu biometrijos metodu, kadangi rainelė yra unikali kiekvienam žmogui. Rainelė biometrijoje laikoma pastoviausia žmogaus savybe. Laikoma, kad rainelės raštas gali išlikti nepakitęs 30 ir daugiau metų. Atsižvelgus į šios faktus pagrindinis iridologijos teiginys praranda prasmę.
Kadangi tikimybė teisingai nustatyti žmogaus sveikatos būklę naudojant iridologiją yra tokia pati kaip ir tai padaryti iš kavos tirščių – kavos tirščiai laimi – bent skanios kavos prieš tai galima išgerti.
