Pirmąkart turbūt prieš 20 metų matyta „ergonomiška“ „Microsoft“ klaviatūros forma gyvuoja iki šių dienų, amerikiečiai ir toliau ją siūlo pirkėjams, bet, tiesą sakant, per kelis pastaruosius metus nė karto nesu matęs žmogaus, kuris tokios formos klaviatūrą naudotų ne bandymų režimu. O forma, kuri kadaise buvo netgi labai populiari, gyvuoja iki šiol.
Paskutinį kartą turbūt prieš 10 metų čiupinėta forma iš pirmo karto atrodė tikrai keistai – rankos ant jos dedamos kiek kitaip, nei ant standartinių stačiakampių. Tiesa, nors amerikiečiai „ergonomišką“ formą ragina naudoti dėl to, kad, esą, naudojant paprastą klaviatūrą riešai pakreipiami taip, kad pirštai būtų laikomi statmenai klaviatūros išilginei linijai, tokiu būdu atsirandant nenatūraliam kampui tarp rankos ir plaštakos, iš tiesų taip tikriausiai nėra.
Mokslinio eksperimento neatlikau, tačiau apsižiūrėjus kaip rankas laiko kolegos, vaizdas visur vienodas: riešo-plaštakos linija tiesi, o pirštai su išilgine klaviatūros linija sudaro beveik 45º kampą, Ir nieko tame blogo, per daugelį naudojimo metų prie to priprantame, o apie riešo kanalo sindromą kol kas girdėjau tik iš mokslinės literatūros, bet ne iš kolegų, besiskundžiančių riešo skausmais dėl darbo pobūdžio. Žinoma, tai nereiškia, kad įprastine (ar bet kuria kita) klaviatūra jo įsivaryti negalima.
Pirmomis darbo su naująja klaviatūra dienomis rinkdamas tekstą dariau tikrai daug klaidų – ypač kai reikėdavo nuspausti klavišus, esančius ties klaviatūros centru ir norint paspausti raidę Ž, vietoj kurios dažniau nei kas antrą kartą paspausdavau „Backspace“ mygtuką, dėl to gerokai padidėdavo laiko sąnaudos bet kokiam darbui atlikti. Bet nepasidaviau ir naudojau tik tą ergonomišką klaviatūrą.
Tikrai nemanau, kad poros savaičių pakako pilnam reikiamos raumenų atminties išsivystymui – ir paskutinėmis darbo dienomis kartais vis dar reikėdavo žvilgtelėti, kur gi vienoks ar kitoks rečiau naudojamas mygtukas (dažniausiai funkcinis). Bet tik po to, kai grįžau prie standartinės nešiojamojo kompiuterio klaviatūros supratau: visgi buvo gerai. Nes toji „įprastinė“ klaviatūra po pažaidimo su ergonomiška atrodo iš tiesų per daug prisiplojusi prie stalo.
Didžiulę vertę klaviatūrai suteikia papildomas skaičių segmentas. Šiame gaminyje jis yra fiziškai atskirtas nuo pačios klaviatūros, tad jo poziciją ant stalo galėtumėte pasirinkti kokią tik pageidausite. Laiko sutaupymas, lyginant su nuolatiniu „Alt+Shift“ kombinacijos spaudymu norint parašyti kokį nors skaičiuką tekste (ir vėliau trinant klaidas bei kartojant tą pačią veiksmų seką) yra milžiniškas. Tiesa, tas autonomiškumas – raidžių ir skaičių atskyrimas - mano supratimu, yra nebūtinas.
Apskritai šiuo atžvilgiu esu tikriausiai pernelyg senamadiškai kategoriškas. Skaitinės klaviatūros segmento neturėjimas, mano supratimu, yra vienas iš didžiausių įmanomų lengvųjų nešiojamųjų kompiuterių trūkumas. Velniop tą mobilumą, kai dėl jo kenčia produktyvumas.
O trečioji rinkinio dalis – pelė. Vienas kolega iš kito leidinio sakė, kad ji atkeliavo „iš bulvių lauko“. Gal jis ir teisus. Aukštis tos pelės yra net dukart didesnis už įprastinę pigiausią standartinę „Logitech“ pelytę, kuri iki šio bandymo prie delno lipo kaip pirštinė. Bet po bandymo supratau, kad toji „Microsoft“ pelė kaip tik užpildo delną, o iki tol įprastinė jame paskęsta.
Bet būtent dėl pelės aukščio iš pradžių kilo nemažai nepatogumų. Atitraukiant dešinę ranką nuo klaviatūros ir perkėlinėjant ją ant pelės pirmomis dienomis 9 kartus iš 10 vietoj to, kad uždėčiau delną ant pelės, užkabindavau ją plaštakos kraštu ir nustumdavau nuo savęs tolyn. Bet antrą bandymų savaitę jau beveik visada pataikydavau pakelti ranką pakankamai aukšti. O dabar, grįžus prie žemos pelės, vėl kilo nepatogumai pratintis – atrodo, perkeli ranką ten, kur turi būti pelė, o ten tuščia. Tada leidi ranką žemyn ir jau kažkur prie pat stalo randi tokį liesą, prie stalo prisiplojusį kompiuterinį graužiką.
Ir nors visų šių trijų bandyto rinkinio komponentų dydžiai ir formos beveik priaugo prie rankų, medžiagos, iš kurių jie pagaminti, nepatiko. Klaviatūros padėkliukas riešams šiaip jau atrodo labai smagiai – nei per minkštas, nei per kietas, tačiau standartiniu atveju tai yra vienas labiausiai besitepančių dalykų klaviatūroje, kuris šiuo atveju yra ganėtinai šiurkštus ir sunkiai valomas, todėl labai sunku pasakyti, ar po kokių metų jis netaps bjauriai atrodančia (ir, dar blogiau, nelabai maloniai kvepiančia) bakterijų veisykla. Bet tai – nebūtinai pagrįsta baimė, o tik įtarimas.
Kitas dalykas – medžiagos, iš kurių pagaminta pelė. Didesnioji pelės paviršiaus dalis yra iš slidaus plastiko, kurį palietus bent kiek labiau suprakaitavusiomis rankomis jis iškart visas tampa tarsi aliejuotas, nelabai malonus liesti. O apatiniai pelės krašteliai – esantys po nykščiu ir mažuoju piršteliu – yra iš ganėtinai lipnios gumos, kuri nuolat apsivelia dulkėmis ir jas liečiant ima jausmas, tarsi braukoma pirštu per smėlį.
Tiesa, tai erzino tik kelias pirmąsias bandymų dienas. Vėliau, matyt, pripratau, kartais perbraukdavau skudurėliu ir vėl smagiai sau naudojau.
Dabar lieka atsakyti į antraštėje užduotą klausimą: tai ar verta mokėti tuos 100 eurų?
Belaidžių alternatyvų (pelės ir klaviatūros rinkinių), kainuojančių apie 30-50 eurų, interneto parduotuvėse apstu (ir netgi atmetus tuos gamintojus, kurie nėra užsitarnavę stipraus patikimumo). Tačiau visi jie siūlo standartinio stačiakampio formos klaviatūras, o išlenktą ir perpus padalintą klaviatūros dizainą pavyko rasti tik „Microsoft“ produkcijos sąraše. Kitaip tariant, jeigu jums tokia klaviatūros forma yra įdomi ir esate pasiryžę paaukoti kelias savaites pratinimuisi prie naujų matmenų – tiesiog neturite kitų pasirinkimų (išskyrus perpus pigesnę tų pačių „Microsoft“ laidinę klaviatūrą be pelytės).
