46 m. pr. Kr. Julius Cezaris liepos mėnesį įvedė naują kalendorių. Romos senatas, atsižvelgdamas į imperatoriaus nuopelnus, antrajam vasaros mėnesiui, iki tol vadintam Kvintiliu (lot.k. – „penktasis”, mat romėnai metus skaičiavo nuo kovo), suteikė Julijaus (Juli) vardą. Štai kodėl daugelyje Europos kalbų vartojamas liepos mėnesio pavadinimas skamba kaip Romos imperatoriaus vardas.
Lietuviškasis Liepos mėnesio pavadinimas irgi yra senas – jį XVII-ojo a. pradžioje jau randame K.Sirvydo žodyne. Kartais senoliai vidurvasarį Liepiniu arba Liepžiedžiu pavadindavo, nors tautosakiniuose šaltiniuose sutinkami ir Šienpjūčio, Šienpjovio, Plaukjavio ar Plūkio pavadinimai.
Žvaigždynų raštuose – didysis vasaros trikampis
Liepą naktys po truputį ima ilgėti ir tamsėti, mat po saulėgrįžos momento birželio 22-ąją, Saulė danguje kiekvieną dieną keliomis minutėmis užsibūna vis trumpiau... Nors liepos sutemų dar nepalyginsi su rudeninėmis, kai aiškiai pajuntame šviesos ir šilumos trūkumą, giedrame vidurvasario nakties skliaute kaskart įsižiebia vis daugiau žiburių, nei šviesųjį birželį.
Vis įspūdingiau, ypač mėnesio pabaigoje, švyti iš šiaurės rytų į pietvakarius nusidriekiantis Paukščių Takas, vis ryškesni darosi žvaigždynų raštai: šiaurėje spindi Didieji (Ursa Major) ir Mažieji Grįžulo Ratai (Ursa Minor), tarp jų įsirango Slibinas (Draco), šiek tiek dešiniau – Cefėjas (Cepheus) ir Kasiopėja (Cassiopeia), o dar toliau ta pačia kryptimi – rytuose – Andromeda ir Pegasas (Pegasus). Pietryčiuose, kone ant Paukščių Tako savo sparnus išskleidžia Gulbė (Cygnus) ir Erelis (Aquila), tuo tarpu vakarinėje skliauto dalyje žėri Mergelės (Virgo) ir Jaučiaganio (Bootes) žvaigždynai.
Pietinė dangaus pusė taip pat turtinga gerai matomais aukštai pakylančiais žvaigždynais – Gyvatnešiu (Ophiuchus) ir Herakliu (Hercules), Lyra ir Šiaurės Vainiku (Corona Borealis) bei arčiau horizonto glūdinčiu Skorpionu (Scorpio) ir Svarstyklėmis (Libra). Pažymėtina, jog ryškiausias Gulbės žvaigždyno šviesulys Denebas, melsvoji Lyros Vega bei Erelį ženklinantis Altayras suformuoja dėl spindesio lengvai pastebimą menamą geometrinę figūrą, vadinamą Didžiuoju Vasaros Trikampiu.
Kitados giedrą vidurvasario naktį mūsų protėviams jis gan tiksliai nurodydavęs geografinę pietų kryptį...
Liepos dangaus svečias – Šaulys
Greta kitų vasaros žvaigždynų, nepretenduodamas į dangiškąsias aukštumas, sužimba Šaulys (Sagittarius). Šaulį simbolizuojanti žvaigždžių grupė Lietuvos danguje yra retas svečias, mūsų platumose pilnai net nepasirodantis, tačiau nesunkiai randamas šalia Skorpiono. Mesopotamijos astronomai dar XI a. pr. Kr. Šaulio žvaigždyną tapatino su raituoju dievu Nergalu, o senovės graikų mitologijoje ši figūra pavirto kentauru – antropomorfine būtybe arklio kūnu ir žmogaus galva (beje, nesupainiokit Šaulio su Pietų pusrutulio danguje spindinčiu Kentauro žvaigždynu).
Pasak antikinio mito, Šaulys – tai išmintingasis kentauras Chironas, nutaikęs strėlę tiesiai į Skorpiono širdį, kad šiam atkeršytų už medžiotojo Oriono mirtį.
Pastebėkime, jog Šaulio žvaigždyną sudarančios žvaigždės spindi priešais tankius Paukščių Tako žvaigždžių laukus Galaktikos centro kryptimi. Manoma, kad tiksli Galaktikos centro padėtis sutampa su skliauto rajonu, esančiu ties Šaulio, Gyvatnešio ir Skorpiono žvaigždynų ribų sandūra.
Nors Šaulys driekiasi pakankamai dideliame dangaus plote, ryškiausios jo žvaigždės bei įdomiausi objektai susibūrę šiaurės vakariniame kampe.
Tikriausiai geriausias objektas mėgėjiškam stebėjimui yra M8 – vienas šviesiausių bei didžiausių dangaus skliaute, per 5000 šviesmečių nutolęs Lagūnos ūkas – pro galingus žiūronus ar nedidelį teleskopą atrodantis kaip pailgas balsvas šviesos lopinys, kuriame įsiterpusios žvaigždės.
Tarp jų yra ir spiečiaus žvaigždžių, sužadinančių ūko švytėjimą. Ilgų ekspozicijų nuotraukose, ūko spalva yra šviesiai rožinė.
M20 – kitas dulkių ūkas – yra vadinamas Trilypiu ūku, nes jį į tris dalis išskaido tamsios dujų juostos.
Deja, profesionaliose astronominėse fotografijose jis kur kas įspūdingesnis nei pro mėgėjišką teleskopą, suteikiantį galimybę pamatyti tik dvi silpnas žvaigždes, esančias ūko centre.
Dar vienas įdomus Šaulio objektas – vienas nuostabiausių kamuolinių spiečių M22.
Esant itin vaiskiam orui jį galima pamatyti plika akimi kaip blausią žvaigždelę, o pro žiūronus jis atrodo kaip miglotas kamuolys, kurio dydis siekia maždaug du trečdalius Mėnulio pilnaties skersmens. Spiečiaus žvaigždžių šviesa mus pasiekia daugiau nei per 10 000 metų.
Marsas – raudonoji paslapčių planeta
Išties liepos dangus mus pradžiugina ne tik įspūdingais žvaigždynų raštais ar pavienių ryškiausių žvaigždžių žėrėjimu, tačiau suteikia galimybę pasigrožėti iškart keliomis planetomis: antai Jupiteris neaukštai virš vakarų horizonto sužimba tik Saulei nusileidus ir visą mėnesį matomas kone iki pusiaunakčio; pietvakarinėje skliauto dalyje spindi žieduotasis Saturnas, kuris kelionę dangumi liepą baigia jau gerokai po vidurnakčio; pietvakarių kryptimi šį vasaros metą vakarais regima ir raudonoji vilčių bei paslapčių planeta – Marsas.
Išties Marsą nakties danguje rasti nesudėtinga dėl būdingos rausvos spalvos ir nemenko ryškio. Raudonoji planeta aplink Saulę skrieja pusantro karto toliau nei Žemė gerokai ištęsta elipsine orbita, todėl mūsų tarpusavio atstumas dėsningai keičiasi – kas porą metų jis tai padidėja, tai sumažėja, o kas 17 metų Marsas priartėja tiek, kad net per nedidelio galingumo teleskopus galima įžiūrėti paviršiaus detales – ašigalių ledo kepures ar Marinerio kanjoną.
Marsą žmonės stebi ir juo domisi nuo seniausių laikų. Iš tautosakinių šaltinių žinome, jog šią planetą mūsų protėviai laikė ypatinga žvaigžde – viena iš šešių Saulės seserų, ir pavadino ją Žiezdrės vardu (kitos penkios: Venera mitologinėse pasakose vadinta Aušrine arba Vakarine, Merkurijus – Vaivora, Saturnas – Sėlija, Jupiteris – Indraja). Tuo tarpu senovės Babilone Marsas vadintas Mirties žvaigžde, egiptiečiai dėl charakteringo atspalvio jį vadino Raudonąja žvaigžde, o romėnai dėl to paties raudonumo suteikė karo dievo vardą. Ši asociacija pasirodė tokia gaji, jog net iki viduramžių pabaigos astrologai su Marso pasirodymu tiesiogiai siedavo karus ir kitokias socialines nelaimes.
Nepaisant to, jog šiandien apie Marsą žinome nepalyginamai daugiau nei prieš tūkstantį, šimtą, ar net dešimt metų, Raudonoji planeta į kiekvieną mūsų bandymą gauti galutinį išsamų atsakymą, kaskart įaudrindama vaizduotę atsako nauja paslaptimi. Ar Marso klimatas praeityje buvo kitoks? Ar Marse kada nors buvo skysto vandens? Ar skysto vandens Marse yra šiandien? Ar galėjo Marse kažkada atsirasti gyvybė? Ar yra kokia nors gyvybė Marse šiuo metu? Nesibaigianti intriguojančių klausimų virtinė.
Nesvetingas Marso pasaulis
Galima sakyti, modernioji Marso tyrinėjimų epocha prasidėjo XX-ojo amžiaus 6-7-ojo dešimtmečių sandūroje, kai dirbtiniai palydovai kosmine erdve nuskriejo kitų planetų link... Iki to momento kelis šimtmečius Marsą stebėjome tik per teleskopus iš Žemės, tačiau pamatyti daugiau nei stambiausias paviršiaus detales – boluojančius ašigalius, tamsius rajonus ties pusiauju ir dar kelis neaiškius, fantazijas kurstančius darinius – nepavykdavo.
1960-1970 m. pirmuosius skrydžius į Marsą atliko JAV ir SSRS. Vieni jų buvo sėkmingesni (1964 m. Mariner-4 praskriejo visai arti planetos, o 1971 m. Mariner-9 padarė pirmąsias Marso nuotraukas iš arti), kiti – daugiausia dėl techninių nesklandumų – mažiau vykę. Tikra sėkmė mokslininkus aplankė 1976-aisiais, kai ant Marso paviršiaus nutūpę kosminiai aparatai Viking-1 ir Viking-2 į Žemę atsiuntė kokybiškus Raudonosios planetos paviršiaus vaizdus bei perdavė atmosferos tyrimų duomenis.
1997 metais Mars Pathfinder nugabeno į Marsą stacionarų nuleidžiamąjį modulį su savaeigiu robotu Sojourner. Tais pačiais metais Mars Global Surveyor, skriedamas vidutiniame 380 km aukštyje virš Marso, atliko detalią viso planetos paviršiaus apžvalgą. Trečiojo tūkstantmečio pradžioje Europos ir JAV planetologų kelios iš eilės inicijuotos misijos buvo itin rezultatyvios, ir šiandien apie Marso klimatą bei reljefo ypatybes žinome daugiau pribloškiančių smulkmenų, nei kada galėjome įsivaizduoti.
Nors pirmoje panoraminėje Marso paviršiaus nuotraukoje, gautoje iš Viking-2 1976 m. rugpjūčio 3 dieną, pamatėme oranžinio dangaus gaubiamą rausvą akmenuotą dykumą, kopiančią kalvomis ir smėlio kopomis, šiandien jau žinome, jog planetos peizažas nėra toks monotoniškas – paviršiuje pilna įvairiausių darinių, kuriuos formavo meteoritų smūgiai, vėjas, vulkaniniai procesai, taip pat kadaise tekėjęs vanduo: čia esama kalnynų ir lygumų, ugnikalnių ir slėnių, kraterių ir kanjonų.
Visą Marso paviršių, kurio savitą rausvai rudą spalvą lemia didelis geležies oksido kiekis grunte, galima padalyti į dvi sąlygines dalis – šiaurinį ir pietinį pusrutulius. Pastarasis ištisai nusėtas kraterių, kartais didelių – iki 300 km skersmens.
Tuo tarpu šiaurinis pusrutulis gerokai jaunesnis už pietinį – senų kraterių čia nedaug, vyrauja didelės žemos lygumos, esama užgesusių ugnikalnių. Keturių milžiniškų, didžiausių visoje Saulės sistemoje vulkanų – Arsijos, Askrėjos, Povo ir Olimpo – virtinė regima net iš kosmoso... Nenuostabu: Olimpo viršūnė siekia kone 26 kilometrus, taigi kaip trys vienas ant kito sukrauti Everestai!
Pažymėkime, jog didieji Marso krateriai vadinami planetos tyrėjų vardais, o mažesniems suteikiami Žemės miestų vardai. Tokiu būdu Marse yra XIX a. Vilniuje dirbusio astronomo Gusevo bei Alytaus miesto vardo krateriai. Nuostabiai atrodo 700 kilometrų pločio ir 8 kilometrų gylio išilgai pusiaujo per 4000 kilometrų nusidriekęs didžiausias tektoninių procesų sukurtas Marso darinys – Marinerio kanjonas – dešimtkart ilgesnis ir penkiskart gilesnis nei Didysis kanjonas JAV, Arizonoje.
Tyrimai rodo, jog Marse, kaip ir mūsų gimtojoje planetoje, vyksta metų laikų kaita, tiktai jų trukmė beveik du kartus ilgesnė, kadangi Marsas Saulę apskrieja per 687 mūsų paras (para Marse tik šiek tiek ilgesnė už mūsiškę – maždaug 24,5 val.). Per Marso metus iš pradžių šiaurinis, o paskui – pietinis ašigaliai atsigręžia į Saulę.
Pakilus temperatūrai į Saulę atkreiptojo ašigalio kepurėje, joje sušalęs anglies dioksidas ima garuoti. Tuo tarpu naujas anglies dioksido šerkšno sluoksnis kondensuojasi iš atmosferos ant kito ašigalio kepurės, kartais net pasninga iš susidariusių lengvų debesų kuokštų. Ašigalių kepurės žiemą pasiekia 50 laipsnių platumą, tačiau vasarą sunyksta iki mažos dėmelės.
Pavasarį 100 m/s stiprumo vėjai, pučiantys nuo šilto pietų ašigalio į šiaurinį pusrutulį, sukelia didžiules dulkių audras, kurių metu smėlio sūkuriai, dažnai pakylantys į 30-50 kilometrų aukštį, geltonais debesimis ištisoms savaitėms uždengia milžiniškus planetos plotus. Tad atmosferos sąlygos Marse labai permainingos.
Kruopščiai ištyrus Raudonosios planetos atmosferą nustatyta, kad ją sudaro beveik vien anglies dioksidas, mažas azoto ir argono kiekis, o deguonies yra tik pėdsakai. Ši retutė Marso atmosfera nesugeba kaupti ir išlaikyti šilumos bei apsaugoti planetos nuo pražūtingų kosminių spindulių – net šilčiausią vasaros dieną paviršiuje oras įšyla iki +20 C, tačiau naktį nukrinta iki –140 C.
Taip pat žinoma, jog Marso atmosferoje vandens yra daug mažiau negu Žemės atmosferoje. Jei visą Marso atmosferoje esantį vandenį tolygiai paskirstytume ant planetos paviršiaus, „vandenyno” gylis tesiektų 1 milimetrą.
Taigi Marsas šiandien nepaprastai sausa, šalta ir nesvetinga mums planeta. Tačiau ar ji visuomet buvo tokia? Naujausi duomenys piešia kitokį Marso praeities vaizdą.
Marsas praeityje – vandens planeta
Esama rimtų įrodymų, jog Marsą kadaise gaubė tankesnė ir šiltesnė atmosfera – maždaug prieš 2 ar 3 milijardus metų ji buvo tik kelis kartus retesnė negu Žemės. O juk atmosfera, kaip ir drabužis, kaupia ir saugo šilumą. Tokiu atveju, Marse tikrai galėjo tekėti upės ir lyti lietūs.
Marso paviršiuje yra nemažai darinių, kuriuos suformavo skystas vanduo ir ledas. Ypač išsiskiria slėniai, primenantys milžiniškų upių vagas. Kai kurios siekia 1500 kilometrų ilgį bei 100 kilometrų plotį. Beveik nėra abejonės, jog šias vagas išgraužė tekantis vanduo, kadangi aptikti visi tekėjimo požymiai – intakai, salelės, seklumos, sąnašos žiotyse. Kai kuriose planetos įdubose taip pat matyti banguotas reljefas, labai primenantis ežerų ar negilių jūrų dugną.
Išanalizavę stovinčio vandens paveiktas paviršiaus sritis, specialistai pasiūlė intriguojančią idėją, kad Marso šiaurinėse lygumose kažkada plytėjo vandenynas ar keli didžiuliai ežerai.
Be to, mokslininkai teigia, jog planetoje prieš daugybę milijonų metų vyko gigantiški potvyniai. Ištyrus Marso poliarinių kepurių ledo struktūrą paaiškėjo, kad per visą planetą ne kartą ritosi šalto ir šilto klimato bangos. Astronomai nustatė, jog tokį reiškinį sąlygojo Marso sukimosi ašies svyravimai: prieš kelis milijardus metų Marsas „pasviro“ į Saulę savo ašigaliu, ledynai ėmė tirpti ir išgaravęs vanduo tikriausiai smarkiomis liūtimis iškrito kitose planetos vietose, sukeldamas tikrų tikriausią tvaną.
Tačiau kur ir kodėl vanduo dingo nuo Raudonosios planetos paviršiaus? Galimas dalykas, jog dėl silpnos Marso traukos (triskart mažesnė už mums įprastą) dalis atmosferos dujų pasklido tarpplanetinėje erdvėje, ir kai ji praretėjo, o paviršių sukaustė šaltis, vanduo ilgainiui išgaravo arba sušalo: pastarieji tyrimai rodo, jog šiaurinės kepurės pagrindą sudaro nuolatinis sušalusio vandens sluoksnis.
Taigi naujausi atradimai, įrodantys, kad Marso paviršiuje buvo skysto vandens, galinčio išsilaikyti bent trumpus laikotarpius ir hipotezės, kad jo likučiai gali slypėti po planetos paviršiumi, pakurstė diskusijas apie gyvybę Marse. Ar šiame vandenyje galėjo užsimegzti bent jau paprasčiausios gyvybės formos? Žibalo į ugnį šliūkštelėjo NASA mokslininkų grupė, 1996 metais paskelbusi meteorite iš Marso aptikusi gyvybės pėdsakus – suakmenėjusias kelių milijonų metų senumo bakterijų liekanas.
O kas, jei kai kurios primityvios formos ištvėrė nepalankią gyvybei planetos evoliuciją, prisitaikė ir išliko iki šių dienų? Nors šiandien faktai mums sako, jog rausvoji paslapčių planeta yra mirusi, viltis šiame kaimyniniame pasaulyje aptikti gyvybės pėdsakus išlieka gaji.
Tuščios viltys – Marso kanalai ir veidas
Idėja, kad Marse ne tik atsirado gyvybė, tačiau kadaise jame egzistavo ir protinga civilizacija, greičiausiai gimė XIX-ojo a. pabaigoje, o dėka spekuliacijomis ir fantazijomis apaugusio vieno prieštaringai vertinamo atradimo, savo pozicijas ženkliai sustiprino 8-9-ajame XX-ojo amžiaus dešimtmetyje. Iš amžių glūdumos Marso smėlynuose į dangų be jokios išraiškos žvelgia milžiniškas akmeninis veidas, o planetos paviršius išvagotas irigacijos kanalais. Argi jūsų neapima virpulys? O kas, jeigu šitos idėjos, atspindinčios slapčiausias žmonių baimes ir troškimus, išties pasirodytų esą tikros? Deja, šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti.
1877 metais italų astronomas Dž.Skiaparelis (Giovani Schiaparelli), sistemingai stebėdamas Marsą pro teleskopą, planetos paviršiuje įžiūrėjo keistus ruožus – Marso lygumas išraizgiusias tamsias plonas linijas ir pavadino jas upių vagomis, kuriomis vanduo teka iš ašigalių kepurių į pusiaujo augmenijos rajonus.
1888 metais Skiaparelio brėžiniuose – jau 130 taisyklingų „upių vagų”. Atkreipkime dėmesį, jog mokslininkas nevartoja termino „kanalas”.
Greičiausiai, neteisingas amerikiečių astronomo Persivalio Lovelo (Persival Lovell) vertimas iš italų į anglų kalbą 1894 m. upių vagas pavertė kanalais. Ir tik po to, paveiktas Lovelo idėjos, gimusios per klaidą, Skiaparelis ima šnekėti apie galimą dirbtinę „kanalų” kilmę. Įdomu tai, kad beveik šimtmetį iki pirmųjų Skiaparellio stebėjimų, įvairūs tyrinėtojai Marso žemėlapiuose buvo pažymėję maždaug 60 linijinių struktūrų, tačiau nesidomėjo jų prigimtimi ir apie jokius „kanalus” nė neužsiminė.
Tačiau netrukus po Skiaparelio-Lovelo pareiškimo, Marso kanalus patvirtino matę daugybė atsidavusių profesionalų astronomų. Kone isteriškai buvo skelbiama apie viengubų ir dvigubų tiesių linijų tinklą, išvagojusį Marso paviršių tokiu geometriniu tikslumu, kad tai, be jokios abejonės, gali būti tik protingų būtybių darbas. Šitaip gimė mitas apie išdegintą ir išmirusią planetą, kurioje gyveno sena bei išmintinga civilizacija, labai ištobulinusi techniką ir itin saugojusi vandens šaltinius.
Ir dar kelis dešimtmečius, kone iki XX-ojo a. antros pusės, kai kurie astronomai atkakliai tvirtino matą Skiaparelio kanalus. Tačiau pirmosiose planetos paviršiaus nuotraukose jie niekaip nenorėjo išryškėti. Kiek vėliau Mariner-9 ir Viking suteikė galimybę sudaryti planetos planą nuo vieno ašigalio iki kito, tiksliai identifikuojant šimtus kartų mažesnius bruožus nei tie, kuriuos galima įžvelgti iš Žemės ir geriausiomis aplinkybėmis, tačiau kanalų, kuriais iš poliarinių viršūnių per nederlingas dykumas esą tekėjęs vanduo į sausus pusiaujo miestus, nebuvo. Iliuzijos išsisklaidė.
7-ajame XX-ojo a. dešimtmetyje „kanalų” isterija atslūgo, tačiau kai 1976 metais vienas iš Viking orbitinių zondų Marso paviršiuje nufotografavo struktūrą, bauginančiai primenančią žmogaus veidą, kilo nauja isteriška susidomėjimo banga. Tik šįkart viskas atrodė labai rimta: sprendžiant iš gauto vaizdo, „veidas” iš tikrųjų buvo veidas!
Viking projektui vadovavęs mokslininkas įvykio nesureikšmino, manydamas, jog nuotraukos tėra šviesos ir šešėlių žaismas. Dėl to NASA vėliau žiniasklaidos buvo apkaltinta tyčia nuslėpusi amžiaus, o gal net visų laikų atradimą.
Iš tiesų Marse yra vieta, vadinama Sidonija (Cydonia), kur didžiulis, dviejų kilometrų ilgio ir kilometro skersmens „akmeninis veidas“ nemirksėdamas žvelgia aukštyn į dangų. Jis plyti kraštovaizdyje, kuriame veikiausiai senovės purvo nuošliaužų ir vėlesnės vėjo sukeltos erozijos samplaika nulipdė daugybę keistos formos kalvų, primenančių įvairius architektūrinius statinius – piramides, gynybines sienas, namų kvartalus.
Sprendžiant iš gausių smūginių kraterių, geologinis Veido ir kitų mįslingų struktūrų amžius gali siekti kelis šimtus milijonų metų. Netrukus spaudoje ir per televiziją buvo paskelbtos kelios itin drąsios nuomonės, interpretacijos ir spėjimai apie seniai mirusios Marso civilizacijos gigantišką specialiai mums skirtą architektūros paminklą arba Saulės sistemą kadaise aplankiusių technologiškai pažangių kosminių civilizacijų palikimą kaip aukštesnio proto įrodymą.
Kol mėgėjai ir profesionalai laužė galvas, diskutavo ir ieškojo paaiškinimų, 9-ojo dešimtmečio pradžioje padarytose aukštos raiškos „veido” nuotraukose su padidintu šešėlių kontrastu pamatėme, kad „veidas” geriausiu atveju tėra pusė neproporcingo, iškraipyto veido „su pritempimu”. Pagal itin kokybiškus vaizdus rekonstruotas ir sumodeliuotas marsietiškasis sfinksas atrodo kaip natūralus, atsitiktinis, per milijonus metų susiformavęs geologinis darinys, o ne dirbtinai sukurta tiksli žmogaus veido kopija.
Skeptikams – smagu, romantikams – eilinis nusivylimas šiais šalto mokslinio pragmatizmo laikais. Moralinei kompensacijai belieka pasiūlyti klasika virtusią priemonę – Rėjaus Bredberio (Ray Bradbury) „Marso kronikas“, įkvėpusias ištisą kartą svajotojų.
