Tačiau, anot jo, už mažesnę kainą iš Žemės gali būti išsiųstas modulis su augalu: „Planuojame į Mėnulį siųsti modulį, kuris svers 2 kilogramus, tad bilietui reikia 1,6 mln. eurų. Svarbiausi žingsniai dabar yra finansavimo paieška.“
– Koks jūsų projekto tikslas?
– Tikslas yra išrasti technologiją, kuri leistų auginti organinius augalus Mėnulyje. Taip pat – tapti pirmaisiais žmonėmis pasaulio istorijoje, užauginusiais augalus kitame kosminiame kūne, ne Žemėje.
NASA jau kelerius metus planuoja pradėti eksperimentus, parodysiančius, ar įmanoma užauginti augalus kitose planetose.
– Kada ir kaip gimė idėja užauginti augalą būtent tokioje aplinkoje?
– Šią idėją iš Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) atsivežė mūsų kolega Mikalojus Brazdžiūnas. Ten jis atliko praktiką ir susipažino su šios idėjos autoriumi Chrisu McKay. NASA jau kelerius metus planuoja pradėti eksperimentus, parodysiančius, ar įmanoma užauginti augalus kitose planetose, bet šiuo metu ji užsiėmusi kitais dalykais. Taip idėja buvo parsivežta į Lietuvą – M. Brazdžiūnas ją pristatė, susibūrė komanda, kuri ir pradėjo dirbti.
– Kaip įmanoma užauginti augalą Mėnulyje?
– Tai padaryti įmanoma vystant technologiją, kurią galima pavadinti šiltnamiu. Jo viduje būtų išlaikytos Žemės sąlygos, palankios augalams. Tačiau augalai nebūtų apginti nuo radiacijos ir gravitacijos, tad tirtume ir aplinkos įtaką. Kas mums iš viso to? Šioje atsirandančioje industrijoje būtume pradininkai. Juk 2030 m. net keletas valstybių planuoja Mėnulyje pastatyti pirmuosius miestelius. O logistikos išlaidos, reikalingos maisto gabenimui, yra labai didelės. Mes būtume pirmieji žmonės, gavę tam tikrus rezultatus, kaip viskas vyksta, ir ateityje technologiją pritaikytume reikiamiems tikslams.
2030 m. net keletas valstybių planuoja Mėnulyje pastatyti pirmuosius miestelius.
Per šį eksperimentą paaiškės, kaip reikia patobulinti technologiją, kokia įtaką patiria augalai, galbūt juos reikia labiau apsaugoti. Be to, projektas būtų vystomas ir pritaikomas kaip galutinis produktas, kurį galėtų įsigyti asmenys, kompanijos, valstybės, kurios skris į Marsą, Mėnulį ir kitas tolimąsias keliones. Taip pat yra perspektyva pritaikyti šią technologiją Žemės sąlygoms, t. y. suteikti galimybę žmonėms, pavyzdžiui, Afrikoje, auginti šviežią maistą.
– Kaip atrodys augalo modelis?
– Šiuo metu kaip tik renkamės augalą. Iš pradžių galvojome apie lietuviškąjį dobilą ir vairenį, bet dabar yra surinkta biologų komanda, dirbanti su užduotimi, ir jau turime 15 „pretendentų“. Jei neklystu, praėjusią savaitę jie visi buvo pasodinti ir pradėti tyrimai. Per ateinantį mėnesį tikimės išsirinkti 2–3 augalus, kuriuos siųsime į Mėnulį. Bandysime rinktis kuo maistingesnius, nes norime ištirti, kaip auga ir vystosi maistiniai augalai.
Per pirmąjį eksperimentą modulis bus nedidelis – 20x10x10 cm, 2U dydžio. Šis dydis, pavertus centimetrais, yra 2 000 cm3. Vieną trečdalį užims elektronika, o du trečdalius – pati auginimo platforma, kurioje bus įvairių jutiklių, maitinimas ir pan.
– Kaip veiks augimo proceso stebėjimas? Kaip galima jį apsaugoti nuo atmosferos sąlygų?
– Turėsime vizualią informaciją, nes bus montuojamos fotokameros, vaizdo įrašymo kameros. Turėsime stabilų ryšį, nuolat siunčiamas nuotraukas ir videomedžiagą apie tai, kaip vystosi augalas. Tuo pat metu ir tokiomis pačiomis sąlygomis augalus auginsime ir Žemėje, lyginsime, kaip skiriasi augimas. Veiks įvairūs jutikliai – slėgio, deguonies ir pan., dėl kurių matysime, ar iš mūsų modulio neišėjo jokios dujos.
Tikimės išsirinkti 2–3 augalus, kuriuos siųsime į Mėnulį.
– Kas kelia didžiausią rūpestį auginant augalą Žemėje ir Mėnulyje?
– Didžiausias iššūkis yra temperatūros svyravimas. Modulio viduje mums reikėtų išlaikyti maždaug 30 °C temperatūrą. O Mėnulio temperatūros svyravimas yra nuo –180 °C iki +150 °C dieną ir naktį. Tad sunkiausia išlaikyti pastovią temperatūrą modulio viduje, o jis bus labai mažo tūrio. Termoizoliacijos sprendimo tokiam mažam tūriui dar nėra net pasauliniu lygiu. Kitas rūpestį keliantis dalykas – augalo maitinimas, t. y. laistymas mikrogravitacijos sąlygomis.
Mėnulyje yra daug mažesnė gravitacija nei Žemėje. Svarbu, kaip mes juo palaistysime, kaip suteiksime maitinimą. Taip yra ir su apsauga nuo radiacijos – mes galime apsaugoti savo modulį nuo Saulės radiacijos, bet nuo kosminės radiacijos – ne. Tad iššūkis ir yra modulį apsaugoti bent nuo Saulės radiacijos.
– Ar visi stebėjimo darbai vyks Lietuvoje?
– Taip, planuojame turėti savo bazę čia, Lietuvoje. Tam nereikia didelės specialios infrastruktūros, tai vyks vienoje iš mūsų laboratorijų, kurioje dirbame.
– Kaip toliau vyks projekto įgyvendinimas, kad 2018 m. misija pavyktų ir modulis būtų nuskraidintas į Mėnulį?
– Žinoma, didžiausias iššūkis yra finansavimas. Patį modulį galima sukonstruoti savo pajėgomis ir privačiomis lėšomis, bet bilieto į Mėnulį kaina yra didžiulė. 2018 m. privačios komandos ruošiasi skristi į Mėnulį, tačiau Lietuvai suorganizuoti tokią kelionę kainuotų per 60 mln., bet su keliomis komandomis esame išsiderėję nuolaidų. Be to, turime geresnį pasiūlymą – 800 tūkst. eurų kainą už kilogramą.
– Kas padeda ir prisideda prie projekto plėtojimo?
– Kalbant apie darbus, turime tris komandas. Tai biologų komanda, kurią sudaro studentai iš Vilnius universiteto, susidomėję šia idėja ir susirinkę kartu. Kita komanda – technikų. Ji sudaryta iš Kauno technologijos universiteto studentų ir konstruojanti modulį. Ir trečia komanda – aš su pora kolegų, mes užsiimame viso projekto vadyba. Šiuo metu KTU, naudojant jų infrastruktūrą, vyksta modulio gamyba. Vilniaus universitete vyksta bandymai su augalais. O kalbant apie kitus partnerius, dar labai anksti, vyksta jų paieškos ir derybos.
– Ar prie šio projekto dirba tik studentai, o gal yra ir mokslininkų?
– Pagrindinė varomoji jėga yra studentai. Nors projekto tikslas yra sukurti modulį ir nusiųsti jį į Mėnulį, ne mažiau svarbu Lietuvos studentus įtraukti į stipriai augančią kosmoso rinką – tam, kad jie susidomėtų ir tęstų savo darbus, daug ko išmoktų. Šis projektas yra tarpdalykinis, o tai studentams – labai gera patirtis, kaip dirbti su kitų disciplinų atstovais. Žinoma, yra mokslininkų, kurie mums padeda, pataria studentams ir nukreipia juos teisinga kryptimi. Manau, kad be mokslininkų tai būtų neįmanoma.
Patys studentai dar neturi tiek patirties, kad ir kaip sparčiai mokytųsi. Taip pat bendradarbiaujama su NASA – iš ten gaunama konsultacijų. Planuojama susisiekti su užsienio universitetais, kurie yra kiek stipresni šioje srityje, bet su malonumu sutinka mums padėti. Tad jei paaiškės, kad mums reikia pagalbos, prie to prisidėti linkusių žmonių yra tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje.
– Kodėl kitos šalys ar kitos komandos anksčiau nebuvo atkreipusios dėmesio į tokį projektą?
– Visada kas nors turi būti pirmas. Sunku pasakyti, kodėl kiti apie tai nepagalvojo. Kiek žinau, pasaulyje dabar yra kelios komandos, kurios svarsto apie šį projektą. Tačiau mes jau esame priešakyje ir technologiškai, ir proceso vystymo atžvilgiu. Su tomis komandomis kalbama ir bendradarbiaujama, galbūt ateityje jos prisijungs prie projekto. Galbūt apie tai negalvota anksčiau dėl to, kad nebuvo paklausos, nes, kaip sakiau, viskas prasidės apie 2030 m. Galima spėti, kad ši industrija ir paklausa atsiras po kokių 10 metų, o seniau buvo tiesiog per anksti. Dabar jau pradedama mąstyti ir šnekėti, kad tai yra vienas gyvybiškai svarbių, reikalingų dalykų. Mes atsidūrėme vietoje ir laiku ir pradėjome tai daryti pirmieji.
– Jei projektas pavyks, ką tai reikš Lietuvai ir pasauliui?
– Lietuvai tai reikštų labai daug. Tai būtų savo technologijų ir savo studentų gabumų parodymas. Taip pat aukštųjų mokyklų pasirodymas, kad štai – šie universitetai gali tai padaryti. Tai pritrauktų studentų, besidominčių šia sritimi. Tai pritrauktų ir investicijų, nes garsinamas tam tikras technologinis vardas. O kalbant apie pasaulį, svarbi pati technologija – ji būtų išvystyta ir žmonėms tiesiog nebereikėtų galvoti, kaip spręsti šią problemą. Mes juk pateiktume jos sprendimą.
– Kuo pasižymi Lietuvos studentai, lietuviškos technologijos ir galimybės? Kuo tai išsiskiria iš kitų ir padaro projektą įmanomą?
– Sakyčiau, kad čia veikia žmogiškasis veiksnys – mūsų studentai tikrai turi liepsneles akyse. Lietuviai žino, kad jiems niekas nebus patiekta ant lėkštutės, tad greičiausiai ir veikia tai, kad viską nori ir turi pasidaryti patys, visada nori padaryti daugiau nei kiti. Manau, kad didelis mūsų pranašumas ir yra žmogiškasis kapitalas. Tai nėra tik norai ir motyvacija, tai – ir gebėjimai, nes turime labai stiprias aukštąsias mokyklas, paruošiančias tikrai gerus specialistus. Jie gali tai įgyvendinti.
