– Daugelis jau esame išbandę VR kambarius, kurie siūlo panašias pramogas. Kuo VR arena skiriasi nuo VR kambario?
– Aš ir pats su draugu dar 2016 m. Vilniuje buvau įkūręs VR kambarį. Pamenu, kai tik HTC kompanija pristatė savo virtualios realybės akinius „Vive“, su bičiuliu tą pačią dieną susiorganizavome, kad vienus mums iš Londono atsiųstų į Lietuvą. Kitus dar po kelių dienų važiavome parsivežti patys – toks buvo užsidegimas. Mūsų VR kambaryje apsilankė per 3000 žmonių, daugumai tai buvo pirmoji pažintis su virtualybe. Bet kiekviena naujovė nestovi vietoje, tobulėja, keičiasi.
Pamenate, kaip atrodė pirmieji kompiuteriniai žaidimai? Primityvi grafika, 8 bitų garsas – taškiukai ir brūkšniukai. Vėliau prasidėjo video žaidimai, tobulėjo technologijos, ir su kiekviena jų žmonės galėjo vis tikroviškiau atkurti, perkurti, simuliuoti realybę. Prisiminkite savo įspūdį, kai pirmą kartą užsidėjote virtualios realybės akinius. Užteko stovėti vienoje vietoje ir aplinkui dairytis – niekaip negalėjai atsistebėti, kaip įmanoma šitaip apgauti smegenis.
Šiuo metu esame VR arenų eroje, nes būtent arena leidžia visomis prasmėmis dar labiau įsijausti į suprogramuotą aplinką, į kitą realybę. Arenoje gali ne tik girdėti ir matyti sukurtą žaidimo ar kitokio turinio vaizdą, bet ir jame visiškai laisvai judėti. Jeigu VR kambaryje veiksmas vyksta mažoje erdvėje, tai VR arena leidžia bėgti, šokti, verstis kūlversčiu ir tai daryti absoliučiai natūraliai, be bėgimo takelių ar kitokių pagalbinių priemonių. Judėjimo laisvė žaidimo metu atveria naujus, dar nepatirtus pojūčius.
– Šiuo metu VR arenos veikia ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Norvegijoje. Minėjai, kad testavimai vyksta ir kitose Europos šalyse, net Amerikoje. Franšizės modelis pasiteisino?
– Esu orientuotas į sparčią plėtrą, kurios vien tik savo rankose nenulaikyčiau, o ir nematau tame prasmės. Tai pagrindinė priežastis, kodėl pasirinkau franšizės modelį. Šiuo metu visą dėmesį skiriu būtent franšizės paketo tobulinimui. Man svarbu, kad naujam partneriui nekiltų jokių trukdžių. Jau dabar savo areną bet kurioje erdvėje galima įkurti maždaug per valandą – tiek trunka visos įrangos pajungimas žaidimui. Tačiau sieksiu, kad tai padaryti būtų dar lengviau. Kuo daugiau arenų, tuo daugiau jomis besidominčių žmonių – skirtingų taškų sinergija prisideda ir prie sklaidos, ir prie edukacijos, ir prie virtualios realybės ateities kūrimo.
– Nors ir su iššūkiais, pirmieji VR arenos metai yra pakankamai sėkmingi. Tinklas pamažu auga, koronaviruso testas išlaikytas. Kaip manai, kodėl tau sekasi?
– Sėkme nelabai tikiu, todėl turiu labai daug dirbti. Prieš atidarydamas pirmąją VR areną buvau visiškai atsiribojęs nuo įprasto gyvenimo ir visą savo laiką skyriau tik darbui. Pats kūriau žaidimą, dėliojau arenų strategiją, labai ilgai ruošiausi startui. Buvo sakančių, kad truputį išprotėjau – man tai komplimentas. Įdirbis pasiteisino, tačiau tai nereiškia, kad dabar jau galiu atsipalaiduoti. Vienintelis būdas būti priekyje yra nuolatinis ir spartus progresas. Toks, kad kitiems būtų sunku tave pavyti. Kai manęs paprašo papasakoti savo sėkmės istoriją, atsakau, kad tokios dar neturiu. Galiu nebent papasakoti savo pradžios istoriją, kurioje įgimta svajotojo vaizduotė grumiasi su realybės iššūkiais.
– Juk būtų žymiai paprasčiau Lietuvoje pritaikyti pasaulyje veikiantį produktą ar paslaugą, o ne atvirkščiai – Lietuvoje nuo nulio kurti pasauliui. Iš kur semiesi motyvacijos imtis visiškai naujų dalykų?
– Kiek save atsimenu, visada buvau kompiuterinių žaidimų fanatikas. „Quake“, „Counter-Strike“ – niekas taip nežavėjo, kaip žaidimai. Man visuomet norėjosi geresnio garso, geresnės grafikos, geresnių žaidimo sąlygų, todėl nuolat domėjausi inovacijomis, jas bandydavau ir vis pasvajodavau apie kažką panašaus į virtualios realybės technologiją. Kai 2012 m. kompanija „Oculus“ išleido pirmąją virtualios realybės akinių „Oculus DK 1“ versiją, svajonės dar labiau sustiprėjo, ir aš pradėjau dirbti su įvairiais technologiniais projektais, nuolat besidomėdamas, kas naujo vyksta VR srityje. Nuo tada žinojau, kad virtuali realybė kažkada taps labai svarbia ne tik mano, bet ir visos žmonijos gyvenimo dalimi – kuo toliau, tuo stipresnis šis įsitikinimas.
Maždaug prieš penkerius metus pajutau, kad virtualybei trūksta turinio. Jo kūrimas yra beprotiškai sudėtingas reikalas, o ir platformų, kur jį realizuoti, nėra daug. Nenorėjau laukti, todėl man kilo mintis viską mesti ir turinį kurti pačiam. Visiškai atsiribojęs nuo sau įprasto gyvenimo užsidariau namuose, savarankiškai mokiausi programuoti ir neskaičiuodamas laiko dirbau. Po beveik metų pristačiau savo sukurtą žaidimą „Breach it“. Tai buvo vienas pirmųjų internetinių VR žaidimų, kurį vienu metu gali žaisti daugelis žaidėjų (angl. multiplayer). Nors jau keletą metų šio žaidimo netobulinu, jį vis dar perka. Iki šiol iš viso parduota per 10 000 kopijų. Po šio žaidimo sėkmės ėmiausi VR arenų projekto.
– Sparčiai tobulėjant technologijomis, netruksime sulaukti virtualios realybės progreso. Kaip tu jį įsivaizduoji šiandien?
– Manau, kad mes tikrai pasieksim tokį lygį, kai bus sunku atskirti realybę nuo nerealybės. Tai leis žmonėms būti kur nori, kuo nori, su kuo nori. Yra labai daug galimybių, kuo VR gali palengvinti žmonių gyvenimus, verslą, edukaciją. Ir nereikia galvoti, kad virtuali realybė yra blogiau už mums šiuo metu įprastą. Kaip ir bet kokia kita technologija pati savaime nedaro nieko – tai žmonės joms suteikia galių, tik nuo mūsų pačių vaizduotės priklauso, kaip technologijas panaudosime prasmingiems tikslams. Kad ir šis mūsų pokalbis – dabar jį žmonės skaito, o ateity galėsime virtualiai kartu susėsti kur nors ant ežero kranto ir kalbėtis kaip iš tikrųjų.
