„Nordcurrent“ liko ištikimi savo vizijai kurti mažus smagius žaidimus, tačiau šiuo atžvilgiu žodis „mažas“ yra vartotinas tik sąlyginai. Žaidimas priskiriamas mažų žaidimų porūšiui, tačiau kaip HO atstovas jis yra gana didelis, puikiai „sukaltas“, užkabinantis ir ryžtingai kertantis žanro ribas.
„The Curse of the Werewolves“ – dar vienas puikus priedas į lietuviškų žaidimų portfelį, o vos pastebimas žaismo timptelėjimas nuotykių žanro link sėkmingai maskuoja mūsų provincialumą.
Nepaisant kelių jau esančių sėkmingų projektų, mūsuose kuriami žaidimai vis dar stokoja vieno ar kelių patirtį ir potencialą demonstruojančių elementų. Paprastai lietuviški žaidimai būna stiprūs vienoje ar kitoje sferoje, tačiau geros idėjos, meniniai ar žaismo sprendimai, profesionalus įgarsinimas retai kada būna viename komplekte. Paprastai mums trūksta ir suvokimo apie būsimą auditoriją, vartotojo sąsajos svarbą ir panašius dalykus. „The Curse of the Werewolves“ yra vienas iš nedaugelio lietuviškų žaidimų, siūlantis daugiau nei vieną stiprų elementą ir ieškantis kokybinio, o ne kiekybinio, kelio į žaidėjų širdis.
„The Curse of the Werewolves“ yra vienas iš nedaugelio lietuviškų žaidimų, siūlantis daugiau nei vieną stiprų elementą ir ieškantis kokybinio, o ne kiekybinio, kelio į žaidėjų širdis.
Pradėkime nuo to, kad net ir atmetus papildomus sprendimus, „The Curse of the Werewolves“ galėtų lygiateisiškai konkuruoti su kitais HO žanro atstovais. Dailūs, gal šiek tiek grūdėti ir vietomis per tamsūs piešiniai, gal ir galėtų būti šiek tiek ryškesni, tačiau vertinant siužetiškai, jie žiūrisi gerai. Greta to, objektų paieškos scenos yra interaktyvios. Judančius objektus į scenas jau įsigudrino sugrūsti dauguma kūrėjų, tačiau mažai kas naudoja objektus objektuose. Na, pavyzdžiui, yra sąlyga rasti akinius, kurie yra nematomi scenoje tol, kol žaidėjas neatidaro akinių dėklo ar kokios nors daiktadėžės.
Panašiai, kaip ir kituose siužetiniuose HO žaidimuose, taip ir čia, tuos pačius lygius lankome kelis kartus per žaidimą. Truputį apmaudu, kad objektų išdėstymas yra identiškas kiekvienam perėjimui, bet tikriausiai tai leido kūrėjams pakeisti dalį ieškomų objektų kaskart, kai to paties žaidimo metu, tą pačią sceną aplankome iš naujo. Žinoma, šis sprendimas turi įtakos peržaidžiamumo faktoriui, tačiau šiuo atveju jis nėra kritinis.
Siužetinė kampanija gan ilga, papildyta vaizdo, teksto intarpais ir galvosūkiais, tad bendra įveikimo trukmė gali siekti 4–8 valandas. Tai daugiau nei pakankama, ar galima būtų reikalauti iš mažo žaidimo.
Vienintelis priekaištas kūrėjams – tai deramai nesužiūrėtas objektų parinkimas. Dauguma ieškomų objektų puikiai dera su fonu, tad dažnai ieškoma detalė niekaip neišsiskiria iš aplinkos. Tai milžiniškas privalumas, bet tik tuo atveju, kai pelės žymeklis veikia nepriekaištingai tiksliai. Žaidžiant „The Curse of the Werewolves“ pelės žymeklis neretai ignoruoja teisingą pasirinkimą, nes ieškant smulkių objektų jis veikia netiksliai. Žinoma, tai būtų pusė bėdos, tačiau čia pagalius į ratus kiša faktas, kad kai kurie objektai kartojasi, būna nupiešti kaip fono detalė, tad žaisdamas dorai nesupranti, ar tu nepataikai paspausti, ar spėlioji „pievas“. Tarkime, viename lygyje milžiniškas inkaras tėra neaktyvi foninė detalė, o ne ieškomas objektas, kitame – C raidė gali būti įžiūrėta ant skaičiuotuvo mygtukų, nors ieškoma visai ne ji, trečiame – atversta knyga, nebeįskaitoma kaip knyga ir t. t.
Nepasakyčiau, kad tai erzina ar labai apsunkina žaismą, tačiau nutariau paminėti tokias smulkmenas ir išvengti kaltinimų dėl nacionalinio protekcionizmo.
 |
| „Nordcurrent“ nuotr./Žaidimas „The Curse of the Werewolves“ |
Tačiau, kaip ir minėjau, įvairius trūkumus visiškai atsveria papildomos mechanikos. Visas žaidimas yra siužetinis, tad herojės dienoraščio vedami žaidėjai savarankiškai keliauja po aplinkas. Beveik kiekviena aplinkos scena turi kelias žaismo mechanikas, tarp jų ir visiškai klasikinį „pixel hunting“, kurio įvedimas įprasmina ir inventoriaus atsiradimą. Pridėkime pilnai ir profesionaliai įgarsintą herojės kalbą, galvosūkius ir gausime ne ką kitą, o paprastutį nuotykių žaidimą.
Šioje vietoje „Nordcurrent“ išnaudojo savo „know-how“, įgytą su „101 in 1“ žaidimų rinkiniais, nes dalis mažų žaidimų atkeliavo būtent iš ten. Beveik visi galvosūkiai yra loginiai, paremti inventoriuje esančių objektų naudojimu arba primenantys klasikinių žaidimų mechanikas (sujungti vamzdžius, teisingai sudėti smagračius ir pan.).
Smagu tai, kad dalis galvosūkių turi daugiau nei vieną sprendimą, o inventoriuje esantys daiktai naudojami gan chaotiškai, vieni panaudojami vos juos radus, o kitus tąsaisi kone visą žaidimą.
Pati istorija yra gal kiek lėkštoka, tačiau parinkta atsižvelgiant į tikslinės auditorijos pomėgius ir laikmetį. „The Curse of the Werewolves“ suderina mistiką ir detektyvą, tad jis turėtų patikti tiek detektyvinių HO gerbėjams, tiek tiems, kurie sutinka pirkti bet ką apie vampyrus ir vilkolakius.
Istorijos atomazga yra gan skubri ir komiška, bet privalu pabrėžti, kad animuotas baigiamasis filmukas, supaprastintu Puaro stiliumi, išguldo siužetines aplinkybes į stalčiukus, taip nepalikdamas erdvės perdėtam cinizmui. Žodžiu, eilinė istorija, su šiek tiek netikėta atomazga, o nelogiškumų joje gerokai mažiau nei bandyme įrodyti, kad virve parištą dėžę akmeniu numušti lengviau, nei kastuvu.
„The Curse of the Werewolves“ platinamas „GameHouse“ ir „BigFishGames“ tarnybose. Ten žaidėjams suteikiama galimybė valandą žaisti nemokamai, tad primygtinai rekomenduoju taip ir padaryti.
