Manoma, kad vilkai – išimtinai laukiniai ir sunkiai jaukinimui pasiduodantys gyvūnai, kurie griežtai laikosi gaujos hierarchijos ir paklūstantys vadų porai. Tačiau Selechų vilkai nieko panašaus nedemonstruoja. Priešingai, jie – labai žaismingo, draugiško charakterio, mėgsta dūkti su dešimtmete šeimininkų dukra Alisa Selech. Įmitę plėšrūnai nekantriai laukia savo eilės, kada ant kupros galės panešioti raitomis įsitaisiusią Alisą.
Apetito paragauti žmogienos šie rajūnai nedemonstruoja – Alisa ritinėjasi su milžiniškais keturkojais, apsikeičia bučkiais, drąsiai niurko jų snukius ir paausius, nesibaimindama, kad žaidžia su galingų ir aštrių nasrų savininkais. Jie Alisai – numylėti augintiniai, kuriais mergaitė su tėvais rūpinasi nuo 2009 m., kai Alisos tėtis, gamtininkas Olegas Selechas vilkiukus parsinešė namo.
Olegas, kaip įprastai, vaikščiojo po mišką, kai jo šuo Silva surado keturis našlaičiais likusius vilkiukus – jų tėvus pakirto medžiotojų kulkos. Mieli pūkų kamuolėliai atšiaurią žiemą išgyventi savarankiškai nebūtų pajėgę. Olegas nusprendė parsinešti juos namo ir priglausti. Ten įrengė jiems specialų voljerą ir augino. Vilkiukus auklėjo ne tik Selechai, bet ir eksterjerų veislės kalė Silva.
Bėgant metams, Selechų vilkai tapo viso miestelio numylėtiniais: gyventojai renkasi pasižiūrėti, kaip Alisa žaidžia su vilkais.
Nors Selechų šeimos atvejis – mielas ir jaukus, laukinės gamtos specialistai įspėja, kad naminiai vilkai gali būti pavojingesni už laukinius. Mat pastarieji natūraliai bijo žmogaus ir, užuodę ar kitaip pajutę jį, risnoja šalin. Prijaukinti vilkai baimės žmogui nebejaučia, todėl užpuolimo grėsmė gali būti didesnė.
