Tai buvo 2003-ieji – laikai, kai varvinome seilę į pirmuosius rimtus skaitmeninius fotoaparatus. Kasdien prireikdavo išpleškinti bent vieną 36 kadrų juostelę ir gauti kadrų keliems reportažams.
Iš pradžių atrodė, kad puikiai sekasi. Gyvenimas viską greitai sustatė į vietas: nepavyko naktinės nuotraukos, pagauta netobula šypsena, akys sumirksėjo.
Galiausiai, sugedo objektyvo elektronika ir teko išmokti dirbti mechaniniais nustatymais. Tuomet suvokiau, kas yra ekspozicija – tobulas diafragmos ir išlaikymo santykis.
Po poros metų tariau „ačiū“ už pamokas analoginei fotografijai. Už beprotiškus pinigus pavyko įsigyti „Canon 30D“, kuris tarnavo dešimtmetį. Jau nebereikėjo skaičiuoti kadrų, o rezultatas matėsi iškart. Visada galima pakartoti.
Skaitmeniniai fotoaparatai gana operatyviai visiems laikams išgujo iš žurnalistikos juostinius fotoaparatus, palikdami tai užkietėjusiems menininkams ir pižonams. Naminiai telefonai prieš mobiliuosius atsilaikė ilgiau.
Revoliucijos niekada nevyksta be pasipriešinimo. Net tie, kurie džiūgavo nesuskaičiuojamu skaitmeninių kadrų kiekiu dviejų gigabaitų kortelėje, greitu fotografavimu ir fotolaboratorijų užsidarymu, dar ilgai priekaištavo – na, bet dar ne tas, juosta vis tiek kažkaip viską giliau ir meniškiau išgauna...
Kurį laiką tai tikrai buvo tiesa, o vėliau – tik religinė nuostata. Ilgiausiai laikėsi vestuvių fotografai, bet ir jie, iki šiol nemetę įpročio vaišintis nuo šventinio stalo mažyčiais sumuštiniais puotai neprasidėjus, fotoaparatus pasikeitė.
Šiuo metu, o tiksliau prieš metus, papūtė panašūs permainų vėjai. Revoliucija prasidėjo ne fotoaparatų, o telefonų rinkoje. Na, jei visai tiksliai – fotoaparatų, esančių telefonuose.
Tie prakeikti tapšnokliai pradėjo fotografuoti taip, kad eiliniam vartotojui ir žurnalistui daugiau nieko kito ir nebereikia.
Jau keletą metų telefonas yra geras pagalbininkas, bet ne konkurentas fotoaparatui. Kas galėjo pagalvoti. Kameras su keliais „pikseliais“ turėjo dar mygtukinė „nokia“. Buvo galima ką nors nufotografuoti ir užsidėti ant nago dydžio ekrano.
Dar visai neseniai aš pats sakiau, kad telefonai niekada, kartoju – niekada, nefotografuos kaip tikri fotoaparatai. Juk tai neįmanoma – fotoaparato matricos dydis vos ne kaip pusė vaizdo ieškiklio, objektyvas didžiulis, diafragma, išlaikymas. Jokiu būdu! Be šansų!
Reikia pripažinti, kad spaudai visi geriausi telefonai iki šiol tarnavo tiems pirmiems internetu atsiunčiamiems kadrams, kol nėra rimtų nuotraukų, padarytų galinga kamera.
Štai jums bendras vaizdas – buvo tamsoka, toli, objektai judėjo. Spalvos irgi nekokios. Čia juk ne fotoaparatas, bet pirminei žinutei tokio kadro pakanka. Tokių nuotraukų kaip ir pakakdavo ne tik pirminėms žinutėms, bet ir socialiniams tinklams, draudimo ir nekilnojamojo turto agentams.
Prieš keletą metų nusigalavusi „Nokia“ į išmanųjį pasaulį bandė grįžti su kuo geresnėmis spalvomis. Tai dar nebuvo revoliucija, bet visi gamintojai pajuto, kuria kryptimi pučia permainų vėjas.
„Samsung“, po baisios nesėkmės su sprogstančiomis baterijomis nusprendė žengti gerokai toliau už esamąjį laiką – juk reikėjo susigrąžinti aptrupėjusį pasitikėjimą.
Taip daugiau nei prieš metus gimė „Samsung Galaxy Note 8“ su dviem tarpusavyje puikiai susikalbančiomis kameromis. Daugelis teigė, jog didžiausias jų pliusas – portretai su išplaukusiu fonu, tačiau patirtis rodo šį tą daugiau.
Pirmiausia fotoaparato nebeimdavau į rankas, kai fotografuodavau avarijas ir įvairias statiškas situacijas dienos metu. Paaiškėjo, kad ir naktinės nuotraukos gana geros – žvaigždžių nepagausi, bet automobilių lempų pakanka.
Išbandymas sekė išbandymą. Telefonas kadruose nedažė sniego mėlynai. Apsiniaukusią dieną gaudė aštrius nesujudėjusius kadrus. Saulėtekius piešė natūraliomis ir dar aštresnėmis spalvomis.
Kelionėse po Europą ir mėnesio žygyje po Jungtines Amerikos Valstijas fotoaparato jau neprireikė. Kalnai, lietus, šaltis, dulkės – telefonas viską atlaikė, kartais primindamas, jog su švaria kamera nuotraukos bus gražesnės.
Nesnaudė ir kiti gamintojai – „Apple“, „Huawei“, „Sony“, HTC. Visi nėrėsi iš kailio, kad tik „Samsung“ dvigubos kameros koziris neatrodytų toks pragaištingai pažangus. Atsirado ir daugiau dvigubų kamerų.
Su dviguba kamera bet kuriomis sąlygomis kadrai pavykdavo geriau nei buvo galima tikėtis. Jei jums atrodo, kad telefonai tiesiog pasiekė savo ribas, paskaitykite, ką šiemet išdarinėja „Huawei P20 Pro“.
Keli kadrą į kompiuterį, pritrauki ir bandai įžiūrėti, kur po galais tas didžiulis skirtumas nuo kelerių metų senumo profesionalaus fotoaparato? Gal kadras tiesiog turi mažiau „mėsos“ redagavimui, bet ekrane akys telefoninę kokybę atskiria tik iš pailgesnio kadro formato.
Žinau, kad sporto varžybose telefonas kol kas tik tiesioginėms transliacijoms tinkamas. Žinau, kad žurnalai dar ilgai dievins kadrus, pagautus „Hasselblad“, „Mamiya“ ir „Leica“. Taip pat žinau, kad didžiulius plakatus šiuolaikiniai spausdintuvai dažnai atspaudžia iš paprasto internetinės rezoliucijos JPEG kadro.
Dar tikrai nesiverčia liežuvis pasakyti, kad vestuves geriau fotografuoti telefonu. Bet kuris galite garantuoti, kad greitu laiku taip nebus?
