Povandeninis garso įrašymo aparatas Challenger gelmėje buvo paliktas keletui mėnesių. Hidrofonas snausti neturėjo kada: Marianų įdubos dugne vaitoja, gruma, pukši, ūžia, spengia – banginiai, seisminės bangos, laivai, žemės drebėjimai ir... kas ten žino, kas dar. Juk tai – viena sunkiausiai prieinamų planetos vietų.
Tik ne garso bangoms.
Gelmė įspūdinga: net jei į ją panardintume aukščiausią planetos kalną Everestą (8448 m), jo viršūnę nuo vandenyno paviršiaus skirtų 2,6 km vandens sluoksnis.
„Atrodytų, ten turėtų būti vienas tyliausių kampelių planetoje, – savo įspūdžiais dalijasi NOAA tyrimui vadovavęs okeanografas iš Oregono Robertas Dziakas. – Tačiau ten gerokai triukšmingiau, nei įsivaizduojame. Jei atvirai, tylos ten beveik nėra – vien nepaliaujama žmonių veiklos ir natūralios gamtos garsų kakofonija.“
Per visą okeanografijos istoriją į Challenger gelmę Marianų įduboje netoli Mikronezijos yra nusileidę vos keletas povandeninių aparatų. Gelmė įspūdinga: net jei į ją panardintume aukščiausią planetos kalną Everestą (8448 m), jo viršūnę nuo vandenyno paviršiaus skirtų 2,6 km vandens sluoksnis.
Pastarasis ten apsilankęs žmonijos atstovas – režisierius Jamesas Cameronas. Jis specialiu povandeniniu aparatu į Challenger gelmės dugną nusileido 2012-aisiais ir ten praleido apie porą valandų.
Marianų įdubon yra leidęsis ne vienas nuotoliniu būdu valdomas povandeninis aparatas ar stebėjimo instrumentas, tačiau R. Dziakas įsitikinęs, kad jo projekto metu užfiksuoti Marianų įdubos garsai gali būti pirmieji, įrašyti tokiame dideliame gylyje.
„Nuleisti į tokią gelmę garso įrašymo aparatūrą ir vėliau ją iš ten iškelti taip, kad įrašyta audio medžiaga liktų sveika, nėra paprasta“, – pasakojo jis.
0,5 metro ilgio hidrofoną Sietle sukonstravo Oregono valstybinio universiteto inžinieriai Haru Matsumoto ir Chrisas Meiningas. Hidrofonas buvo gaminamas iš beveik 3 cm storio titano plokščių – jam teko atlaikyti nesuvokiamą slėgį, kuris akimirksniu sutraiškytų bet kokį tokiam slėgiui specialiai neparuoštą objektą – pradedant traukinio vagonu-cisterna (beje, vagoną-cisterną įspūdingai traiško ir mūsų planetos atmosfera), baigiant gal net ir tanku.
„Hidrofono giliau nei 1,6 km nesame gramzdinę“, – pasakojo H. Matsumoto.
Kad būtų išvengta staigių slėgio pokyčių, garso įrašymo aparatas į Challenger gelmę buvo leidžiamas pamažu ir dugną pasiekė per 6 val. NOAA Ramiojo vandenyno aplinkotyros laboratorijoje buvo sukurtas ne tik hidrofonas, bet ir jo inkaro sistema – ji nusileido 6 metrų atstumu nuo puraus dugno.
Prie 2015 m. liepą vykdytos misijos prisidėjo ir JAV Pakrančių apsaugos pajėgos, savanoriškai pasiūliusios laivą Sequoia. Mokslininkai prie hidrografo plūduro grįžo lapkritį: į dugną buvo paleistas specialus akustinis signalas, kuris įjungė atkabinimo mechanizmą ir povandeninis garso įrašymo aparatas pradėjo iš lėto kilti paviršiaus link.
Pradėję klausytis Challenger gelmės įrašų, mokslininkai gerokai nustebo – ausinėse ir garsiakalbiuose pasigirdo ir štai tokių garsų:
Marianų įduba yra aktyviame seisminiame regione, kur tektoninės plokštės palindusios viena po kita, todėl ten dažnai vyksta žemės drebėjimai. Jie girdėti ir garso įrašuose – jų grumėjimas labai panašus į pravažiuojančio traukinio sąstato ar sniego lavinos keliamą triukšmą.
Štai taip maždaug garso takelio viduryje skamba 5 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimas:
O čia prieš žemės drebėjimą ūbauja banginis:
Kur kas aukštesnio registro ir ritmiškesni yra laivų skleidžiami garsai. Netoli Challenger gelmės esanti Guamo sala yra viena pagrindinių tarpvandenyninio laivybos kelio stotelių, todėl laivų triukšmas gelmėje sklinda kone nuolat:
Labai įspūdingai mokslininkams nuskambėjo jūros žinduolių skleidžiami garsai – išgirsti jų ten mokslininkai nesitikėjo. Banginiai labai retai neria giliau nei 1,5 km. Tačiau jų vaitojimai Challenger gelmėje girdimi labai aiškiai.
Hidrofonas 11 km gylyje užfiksavo ir akustinį taifūno šėlsmą – stichija siautėjo už 300 km į šiaurę nuo Marianų įdubos. „Tai buvo galybė energijos, beprotiškai stiprus vėjas, didžiulės bangos – audros triukšmas tada persmelkė visa ką“, – pasakojo R. Dziakas.
Akustinio stebėjimo rezultatai byloja, kad žmogiškos kilmės triukšmas girdimas net ir atokiausiuose planetos kampeliuose. Ateityje mokslininkai planuoja hidrofonais klausytis garsų po Arkties ledo kepure ir palyginti triukšmo intensyvumą iki tirpsmo ir ledo kepurei ištirpus.
Į Challenger gelmę Oregono okeanografai ketina grįžti 2017-aisiais – šįkart ne tik su hidrofonu, bet ir su specialia filmavimo kamera.
