Neseno vulkaninio aktyvumo Marse ženklai rodo, kad išsiveržimai galėjo vykti per pastaruosius 50 000 metų, rodo naujas Arizonos universiteto Mėnulio ir planetų laboratorijos ir Planetologijos instituto tyrimas.
Stipriausiai vulkanizmas Marse vyko prieš 3–4 milijardus metų, o mažesni išsiveržimai atskirose vietose vyko ir vos prieš 3 milijonus metų. Bet ligšiol nebuvo įrodymų, kad Marsas vulkaniškai tebėra aktyvus.
Panaudoję aplink Marsą skriejančių palydovų duomenis, tyrėjai aptiko anksčiau nematyto vulkaninio išsiveržimo liekanas. Savo atradimą jie smulkiai išdėstė Icarus žurnale publikuotame straipsnyje „Evidence for geologically recent explosive volcanism in Elysium Planitia, Mars“.
„Tai gali būti vėliausias iš užfiksuotų išsiveržimų pėdsakų“, – pažymėjo tyrimo pirmasis autorius Davidas Horvathas, atlikęs šį postdoktorantūros tyrimą Arizonos universitete ir dabar dirbantis moksliniu bendradarbiu Planetologijos institute. „Jei visą Marso geologinę istoriją suspaustume į vieną parą, tai šis išsiveržimas įvyko pačią paskutinę sekundę.“
Ugnikalnio išsiveržimas paliko 13 km pločio glotnias, tamsias nuogulas, supančias 32 kilometrų pločio vulkaninį plyšį.
„Pirmą kartą išvydę šias nuogulas, supratome, kad tai kažkas ypatingo“, – sakė studijos bendraautorius, Arizonos universiteto Mėnulio ir planetų laboratorijos asoc. prof. Jeffas Andrewsas-Hanna ir tyrimo vyr. autorius. „Nuogulos nebuvo panašios į nieką kitą tame regione, ar, iš tiesų, visame Marse, ir labiau priminė senesnių ugnikalnių Mėnulyje ir Merkurijuje išsiveržimų pasekmes.“
J.Andrewso-Hanna tyrimų grupė tebesiaiškina išsiveržimo priežastis. Arizonos universiteto Geomokslų departamento mokslo bendradarbis Pranabendus Moitra, bandė išsiveržimo mechanizmus.
Panašių sprogių išsiveržimų Žemėje ekspertas P.Moitra, ieškodamas Marse vykusių išsiveržimų priežasčių, kūrė modelius. Būsimame žurnalo Earth and Planetary Science Letters straipsnyje jis pateikia versijas, kad sprogimas galėjo įvykti arba dėl Marso magmoje jau buvusių dujų, arba magmai pasiekus Marso amžinąjį įšalą.
„Ledo tirpsmo vanduo maišosi su magma ir išgaruoja, sukeldamas galingą mišinio sprogimą“, – aiškina P.Moitra. „Kai vanduo maišosi su magma, tai lyg benzino liejimas į laužą.“
Jis dar pažymi, kad šviežiausias ugnikalnio išsiveržimas Marse įvyko vos už 10 kilometrų nuo naujausio didelio smūginio kraterio – 10 km skersmens Zunil.
„Išsiveržimo ir smūginio kraterio amžiaus atskirti neįmanoma, o tai didina, tegul ir spekuliatyvią galimybę, kad smūgis iš tiesų sukėlė vulkano išsiveržimą“, – sakė Moitra.
Ne vienas tyrimas parodė, kad stiprūs žemės drebėjimai Žemėje gali sukelti gelmėje susikaupusios magmos išsiveržimą. Zunila kraterį suformavęs smūgis galėjo Raudonąją planetą supurtyti kaip žemės drebėjimas, paaiškino P.Moitra.
Nors planetos senovės dinamiką liudija ir kitur Marse išsidėstę gigantiški ugnikalniai – tokie, kaip Olimpo kalnas, didžiausias kalnas Saulės sistemoje, – dabartinis Marso aktyvumo karštasis taškas yra santykinai neišvaizdžiame planetos Elysium regione.
J.Andrewsas-Hanna pažymėjo, kad nuostabu, jog viename regione yra dabar vykstančių žemės drebėjimų, naujausių potvynių, naujausių lavos srautų ir netgi naujausių sprogių vulkaninių išsiveržimų epicentrai.
„Tai gali būti šviežiausias ugnikalnio išsiveržimas Marse, bet manau, galime nesijaudinti, kad paskutinis“, – sakė jis.
Tyrime aprašytos vulkaninės nuogulos kartu su „InSight“ užfiksuotu Marso gelmių aktyvumu ir galimais metano dujų debesų išleidimai į atmosferą, užfiksuotais „NASA MAVEN“ zondu, rodo, kad Masras toli gražu nėra šaltas, neaktyvus pasaulis, sakė J.Andrews-Hanna.
„Visi šie duomenys atrodo perduodantys tą pačią žinią – Marsas nėra miręs“, – sakė jis.
