Mažutis kirminas, kurį savo žarnynuose nešioja apie 370 mln. žmonių, yra išplitęs labiau nei maliarija. O pasitaikius tinkamoms sąlygoms jis gali tapti labai staigios mirties priežastimi, įspėja Australijos visuomenės sveikatos ekspertai. Nors daugiausiai šis kirminas veisiasi besivystančių valstybių gyventojų žarnynuose, su juo gali susidurti kiekvienas, bet kurioje pasaulio vietoje. Kai kuriose Australijos aborigenų bendruomenėse net 60 proc. žmonių yra užsikrėtę šiuo kirminu, tvirtina ekspertai. Be to, jis plinta ir skurdesnėse Amerikos bei Europos vietose.
Kirminas Strongyloides stercoralis yra „siūlinis“ nematodas, sukeliantis strongiloidozę. Kirminas pasižymi labai įdomiu gyvenimo ciklu – žmonės į kraujotaką patekusias kirminų lervas iškosėja ir vėliau praryja, kur jos nepastebimai apsigyvena plonųjų žarnų gleivinėje – kartais visam žmogaus gyvenimui. Gana dažnai strongiloidozė yra visiškai besimptomė liga. Jei simptomai pasireiškia, ji gali būti nestiprūs ir nespecifiniai – pilvo raižymas, viduriavimas, svorio mažėjimas, išbėrimai.
Bet jeigu dėl kokių nors priežasčių nusilpsta paciento imuninė sistema – sergant kai kuriomis kitomis imunitetą slopinančiomis ligomis, vartojant imunitetą slopinančius vaistus, kuriems priskiriami ir priešuždegiminiai steroidiniai preparatai, kirminas gali staiga sukelti gyvybei pavojingą „hiperinfekciją“ ir išplisti po visą organizmą. Hiperinfekcijos atveju kirminas pradeda daugintis neįtikėtinu greičiu ir užtvindo organizmą milžiniškais kirminėlių kiekiai, kurie išplinta gerokai už žarnyno ribų, po visą organizmą. Įvykus tokiam hiperinfekcijos išplitimui o organizmą pavyksta išgelbėti tik 13 proc. pacientų gyvybes.
S. stercoralis kirminą gali sunaikinti antiparazitinis preparatas ivermektinas, tačiau vaistinis gydymas gali būti ilgas ir sudėtingas. Mokslinės ataskaitos rodo, kad pradeda rastis kirminų, įgijusių atsparumą ivermektimui. O jeigu organizme lieka bent vienas gyvas kirminėlis, jis gali pasidauginti nelytiniu būdu ir vėl atgaivinti infekciją. Be to, imuninė sistema neišmoksta kovoti su kirminu, todėl nesugeba efektyviai pasipriešinti pakartotinei infekcijai.
Kol kas nėra žinoma, kaip tiksliai S. stercoralis išgyvena aplinkoje, iš kurios užkrečia žmones, tačiau mokslininkai įtaria, kad kirminas gali ilgą laiką išgyventi ne gyvame organizme – nešvariame vandenyje ar dirvoje. Mokslininkai mano, kad į žmonių organizmą šie kirminai patenka per odą – jie prasigraužia ir patenka į kraujotaką. Kraujagyslėmis kirmino lervos nukeliauja iki plaučių, iš kurių būna iškosėjami į gerklę ir tuomet praryjami. Ir tada apsigyvena plonajame žarnyne.
S. stercoralis infekciją žmonėms nustatyti sudėtinga. Imuninio atsako į infekciją tyrimai gali būti netikslūs. Kirminų paieška išmatose taip pat gali būti bevaisė, nes kirmėlės ne visada šalinamos su išmatomis.
Tad tenka pripažinti, jog yra per daug klausimų ir ir neaiškumų, o taip pat milžiniška grėsmė, kad mokslo pasaulis galėtų sau leisti šias kirmėles ignoruoti, daro išvadą Australijos visuomenės sveikatos ekspertai. Jie ragina kolegas imtis kuo daugiau tyrimų, kurie padėtų išsiaiškinti šių kirminų plitimo būdus ir jų atsparumą įvairiems vaistams.
„Tačiau pagrindinis iššūkis kovojant su šia liga yra tas, kad daugybė žmonių iki šiol yra net negirdėję apie kirminus strongiloidus“, – teigia ekspertai.
Plačiau apie kirminą ir jo sukeliamą ligą galima pasiskaityti šiame tinklalapyje.
