Iš tikrųjų, atsakymas paprastas – nes generatoriai yra didesni nei akumuliatoriai. Juos galima sumažinti, bet tuomet jie nebus tokie efektyvūs, kad galėtų sukurti pakankamai energijos. Efektyvumą šiaip jau būtų galima ir padidinti, bet tada tokie generatoriai taptų labai brangūs. Tad, kaip besisuksi, vis trukdo koks nors labai bjaurus trūkumas.
Bet nėra problemų be sprendimo. Mokslininkai iš Purdue Universiteto Indianoje (JAV) sugalvojo, kaip sukurti paprastą ir labai efektyvų biogeneratorių. Iš vėžiagyvių kiautų jie nori paimti chitozaną – biopolimerą, kurio išteklių mums tikrai netrūksta. Mažytės chitozano pluošto dalelės būtų panaudotos kaip triboelektriniai nanogeneratoriai. Tai yra, iš šių mažų dalelių pagaminti lankstūs prietaisai galėtų paversti mechaninę energiją elektrine. Mokslininkai neatskleidžia šio įtaiso veikimo pagrindo, tačiau triboelektrinis efektas apima ir statinį krūvį, todėl galima numanyti, kad mokslininkai nori surinkti tose chitozano nanodalelėse trinties sukuriamą krūvį.
Mokslininkai mano, kad tokie chitozano pagrindo nanogeneratoriai gali būti labai efektyvūs. Jie tikisi, kad jų sukuriamos energijos pakaktų medicininiams jutikliams, kuriems įprastai nereikia daug energijos. Tačiau jie mano, kad chitozano nanogeneratoriai taip pat galėtų būti naudojami ir telefonų ekranuose, papildytos realybės sistemose, dėvimoje elektronikoje ir kituose prietaisuose.
Kodėl būtent chitozanas? Todėl, kad jo žmonija turi daugiau nei reikia. Tiesą sakant, didžioji dalis mūsų chitozano atsargų keliauja į sąvartynus. Tai – krevečių, omarų ir kitų vėžiagyvių kiautai. Chitozanas – labai naudingas biologinis polimeras (kaip celiuliozė), tačiau mes jo tinkamai neįsisaviname. Chitozano nanogeneratorių gamyba ir naudojimas kasdienėje elektronikoje nušautų du zuikius vienu šūviu – leistų sumažinti išmetamų kiautų kiekį ir mūsų priklausomybę nuo baterijų.
Tiesa, kol kas tai – tik idėja. Mokslininkai ieško verslo partnerių, kurie norėtų investuoti į fizinį šio išradimo sukūrimą.
