Atrodytų, artėja naujų didelių atradimų metas, turintis jaudinti kiekvieno smalsaus žmogaus vaizduotę. Bet daugeliui šie kol kas dar neįgyvendinti planai skamba kaip senos gerai pažįstamos dainos perdirbinys.
Galbūt tokia yra žmogiškoji prigimtis – užgniaužus kvapą stebėtis pirmą kartą matomais vaizdais, suvokiant, kad dabar kuriama istorija. Kai vyksta pakartojimas, to jaudulio yra gerokai mažiau. Ar pirmas po kelių dešimtmečių žmogaus sugrįžimas į Mėnulį sutrauks prie televizijos ekranų šimtus milijonus žiūrovų, kaip tąkart? Atsakymas paaiškės, kai sulauksime to momento.
O dabar siūlome pasinerti į išsamų pasakojimą, kaip žmonija pirmą kartą išdrįso pasvajoti apie tai, kaip paliks pėdsakus Mėnulyje, ir kiek pastangų bei aukų prireikė šiai svajonei įgyvendinti.
-
Prie Mėnulio varžybų jungiasi ir Japonija: sėkmingai paleido raketą
-
Į Mėnulį – su nauju rūbu: prie ambicingos astronautų misijos kostiumų prisidės „Prada“
-
Indija planuoja pilotuojamą misiją į Mėnulį, kosminę stotį
-
Šeši kosmonautai bus uždaryti metus laiko, kad imituotų skrydį į Mėnulį
-
Kelionę į Mėnulį pradėjo pirmasis po daugiau nei pusės amžiaus pertraukos JAV aparatas
-
NASA vėlesniam laikui atideda astronautų skrydžius į Mėnulį
1969 metų liepos 20 dieną amerikiečiai Neilas Armstrongas ir Edwinas „Buzzas“ Aldrinas tapo pirmaisiais žmonėmis, kurių kojos palietė Mėnulio paviršių. Po keturių dienų jie sėkmingai, nepaisant visų iškilusių nesklandumų (o jų būta ne taip ir mažai), sugrįžo į žemę. Visą jų neįtikėtiną kelionę lydėjo pasilikusiųjų Žemėje nerimas.
Iškiliausios lig šiol žmonijos kosminės odisėjos baigtis galėjo būti ir kitokia. Triumfą galėjo pakeisti kvapą stingdanti tragedija. Mažai kas nežino sparnuotos N.Armstrongo frazės, kurią jis ištarė tiesioginiame televizijos eteryje nužengęs ant Mėnulio grunto: „Tai mažas žingsnelis žmogui, bet milžiniškas šuolis žmonijai.“
Šią transliaciją, kurią į Žemę perdavė nusileidimo modulio išorėje sumontuota kamera, visame pasaulyje stebėjo apie 650 milijonų žmonių. Tačiau tas žingsnelis N.Armstrongui ir jo kolegai E.Aldrinui galėjo tapti šuoliu į bedugnę. Kas gali būti kraupiau už suvokimą, kad nebepakilsi nuo šio svetimo, tuščio ir negyvo rutulio, esančio už beveik 400 tūkst. kilometrų nuo Žemės ir tavo namų? Ir išgelbėti tavęs taip pat niekas nebegalės. Kiek laiko išbūsi gyvas, kol baigs funkcionuoti skafandruose sumontuotos gyvybės palaikymo sistemos? Ir ar išvis norėsi, kad tai užtruktų nors kiek ilgiau? JAV vadovybė buvo numačiusi ir tokį beviltišką scenarijų.
Jau praėjus dešimtmečiams paaiškėjo, kad prezidentui Richardui Nixonui buvo parengta kalba, kurią jis sukrėstiems tėvynainiams turėjo pasakyti per televiziją, jeigu ant Mėnulio paviršiaus atsidūrę astronautai nebegalėtų grįžti į Žemę dėl techninio gedimo ar kitos nelemtos aplinkybės. Mes panagrinėsime tą, laimė, taip ir nepasakytą kalbą ir net pamatysime, kaip ji galėjo atrodyti – išmaniųjų vaizdo klastočių (ang. – deepfake) galimybes demonstravę entuziastai ją profesionaliai įspraudė į R.Nixono lūpas, – tačiau iš pradžių prisiminkime, kas buvo JAV kosminė „Apollo“ programa ir ką reiškė su tuometinėmis technologijomis nusileisti ant Mėnulio ir sugrįžti į Žemę.
Amerikiečių kosminė programa, kurios tikslas buvo nugabenti žmogų į Mėnulį, buvo pavadinta senovės graikų saulės šviesos dievo Apolono, muzikos ir poezijos globėjo, vardu. Pradėta įgyvendinti ji buvo 1961-aisiais, o oficialiai baigta – 1972 metais. Tai buvo JAV bandymas išsiveržti į priekį kosmoso varžybose, kuriose iki tol pirmavo Sovietų Sąjunga.
Sovietai 1957 m. spalio 4 d. pirmieji į kosmosą iškėlė dirbtinį Žemės palydovą „Sputnik-1“. Amerikiečiai į tai atsakė tik po keturių mėnesių, 1958 m. vasario 1 d. paleisdami savo pirmąjį palydovą „Explorer 1“.
1957 metų lapkričio 3 d. SSRS pasiuntė į orbitą aplink Žemę pirmąjį gyvūną – kalytę Laiką. 1959 metais sovietai pirmieji „atakavo“ Mėnulį. Sausį jų kosminis laivas „Luna-1“ pralėkė pro Mėnulį vos 5900 km atstumu ir išskriejo į heliocentrinę orbitą.
Rugsėjį, po kelių nesėkmingų bandymų, kitas kosminis laivas „Luna-2“, kaip ir suplanuota, pasiekė Mėnulį ir 3,3 km per sekundę greičiu trenkėsi į jo paviršių. Iki pat suduždamas jis siuntė į Žemę prietaisų, fiksavusių Mėnulio magnetinį lauką, radiacinį foną ir kitus parametrus, duomenis. Tą jau turėjo padaryti ir „Luna-1“, tačiau ji „prašovė“ pro šalį. Spalį „Luna-3“ atsiuntė pirmąsias nematomosios arba tamsiosios Mėnulio pusės nuotraukas.
1960 metų rugpjūtį sovietai pirmieji į orbitą paleido ir sėkmingai į Žemę sugrąžino gyvus padarus. Tai buvo kosminiu laivu „Sputnik-5“ skridusios kalytės Belka ir Strelka. Anksčiau minėta pirmoji „kosmonautė“ Laika skrydžio metu žuvo, jos sugrąžinti į Žemę net ir neplanuota, nes techninių sprendimų tam tuo metu dar nebuvo sukurta.
Iš paskos bėgę amerikiečiai galėjo pasiguosti tik tuo, kad jie pirmieji 1961 metų sausį į kosmosą išskraidino ir sėkmingai sugrąžino hominidą – šimpanzę, vardu Hamas. Tiesa, skrydis buvo suborbitinis (trajektorija priminė parabolę), o ne aplink Žemę, kosminis laivas „Mercury-Redstone 2“ pakilo į 253 km aukštį, skrydžio metu įvyko daug nesklandumų, bet Hamas, nors patyrė 17G akseleraciją starto metu ir 14,7 G nusileidimo metu, liko gyvas, sulaukė 26 metų ir mirė jau 1983-aisiais zoologijos sode Šiaurės Karolinoje.
Nesklandumai su „Mercury-Redstone 2“ reiškė, kad kosminio laivo sistemas dar reikia tobulinti, kol juo bus galima į kosmosą iškelti žmogų, o tuo metu sovietai jau buvo per žingsnį nuo pirmojo žmogaus skrydžio. 1961 metų vasarį SSRS dar paleido pirmąjį kosminį aparatą Veneros link, o balandžio 12-ąją pasaulį apskriejo sensacinga žinia apie pirmąjį žmogaus skrydį į orbitą: Jurijus Gagarinas, kosminiu laivu „Vostok-1“ padaręs vieną ratą aplink Žemę ir sėkmingai nusileidęs, akimirksniu tapo įžymybe visuose žemynuose.
Amerikiečiai į J.Gagarino skrydį atsakė po trijų savaičių: 1961 m. gegužės 5 d. Alanas Shepardas kosminiu aparatu „Mercury-Redstone 3“ (dar žinomas kaip „Freedom 7“) pakilo į 187,5 km aukštį. Ir vis dėlto tai nebuvo orbitinis skrydis aplink Žemę, kaip J.Gagarino atveju, jau nekalbant apie tai, kad pirmojo žmogaus kosmose vardas visiems laikams atiteko SSRS piliečiui. Pirmasis visada yra ir liks pirmasis visuose istorijos vadovėliuose.
A.Shepardo skrydis buvo sėkmingas, tačiau amerikiečių savigarba dėl nuolatinio atsilikimo kosminėse lenktynėse buvo smarkiai įžeista. Šaltojo karo ir kovos dėl įtakos pasaulyje įkarštyje kosminės lenktynės buvo ne tik sportinio azarto, bet ir nacijos prestižo, o taip pat ir saugumo reikalas (kosmoso skrydžiams naudotos pirmosios raketos ir ką tik atsiradusios pirmosios balistinės raketos, skirtos gabenti branduolinius užtaisus, turėjo daugiau bendrumų nei skirtumų). Situaciją pataisyti galėjo tik dar kažkas ambicingesnio už pirmąjį skrydį į kosmosą. Amerikiečių akys nukrypo į Mėnulį.
