Ankstesnės pasakojimo dalys
- Mėnulio lenktynės 1. Visi pirmieji kartai ir supervalstybių ambicijų kova
- Mėnulio lenktynės 2. „Mes nusprendėme skristi į Mėnulį!“
- Mėnulio lenktynės 3. Pragaras Žemėje ir Kalėdos greta Mėnulio
- Mėnulio lenktynės 4. Sovietinių vėžlių ir vabalų misijos – sėkmingos ir katastrofiškos
- Mėnulio lenktynės 5. Sprogiosios sovietų superraketos ir generalinė amerikiečių repeticija
Tai buvo generalinė repeticija prieš kitą misiją, kurios metu planuota pirmą kartą išsilaipinti ant Mėnulio paviršiaus.
Po „Apollo 10“ sugrįžimo į Žemę gegužės 26-ąją JAV aeronautikos agentūra NASA apie dvi savaites analizavo skrydžio duomenis ir galiausiai priėmė sprendimą, kad nebėra jokių kliūčių „Apollo 11“ startui liepos mėnesį. Prasidėjo galutinis pasirengimo istoriniam skrydžiui etapas.
Būsimoji „Apollo 11“ įgula buvo pradėta formuoti dar prieš pusantrų metų, 1967-ųjų pabaigoje. Tiesa, tuo metu dar nebuvo aišku, kad būtent jie bus pirmieji, nusileisiantys ant Mėnulio. Ekipažų eiliškumas ir skrydžių planai kito priklausomai nuo jau įvykusių kitų skrydžių metu įvykdytų užduočių ir rezultatų.
Pusantrų metų astronautai treniravosi ir mokėsi valdyti sudėtingą erdvėlaivio techniką. Kiekvienas iš jų vien treniruokliuose praleido daugiau nei po 400 valandų. Tuo pat metu treniravosi ir dubliuojantis ekipažas, kuris būtų pakeitęs pagrindinį, jeigu jo astronautai būtų susirgę arba būtų nutikusi kokia nors kita bėda.
Mėnulio modulio vadas ir pilotas bene daugiausia dėmesio turėjo skirti nusileidimo ant Mėnulio operacijai. Tam tikslui buvo sukonstruoti keli Mėnulio modulio modeliai, su kuriais astronautai pakildavo į kilometro ar dar didesnį aukštį ir turėdavo minkštai nusileisti ant žemės. Vienos tokios treniruotės metu Neilas Armstrongas vos nežuvo: treniruočių aparatas tapo nevaldomas ir sudužo. Astronautas išsigelbėjo katapultavęsis iš 60 m aukščio.