Maždaug nuo „Apollo“ misijų laikų gamtinės kilmės Žemės palydovą tyrinėjantys mokslininkai svarsto, kad Mėnulis atsirado po kolosalaus susidūrimo tarp Žemės ir kito pasaulio. Po katastrofos dalis nuolaužų taip ir liko kyboti kosmose – iš jų „susilipdė“ Mėnulis. Tiesa, tarp šio teorinio paaiškinimo ir tikrovės buvo neatitikimas. Jei taip nutiko iš tiesų, tada Mėnulis turėtų būti sudarytas ir iš atklydusios planetos (Tėjos) medžiagos – reikėtų sakyti, kad šioji „reinkarnavosi“ į gamtinį mūsų planetos palydovą.
Teoriniai ir kompiuteriniai šio katastrofinio susidūrimo modeliai rodo, kad Mėnulį turėtų sudaryti maždaug 20–40 proc. Žemės nuolaužų ir 60–80 proc. ne Žemės nuolaužų.
Tačiau tiesa yra kiek kitokia: ir Mėnulyje, ir Žemėje yra identiški esminių elementų izotopai, bylojantys, kad Mėnulis susiformavo iš Žemės mantijos medžiagos. Šį momentą mėgino aiškinti daugybė teorijų, o viena jų netgi formulavo prielaidą, kad Žemė pati generavo galingą vidinę termobranduolinę reakciją ir dalį mantijos paprasčiausiai „išspjovė“ į beorę erdvę.
Kiti mokslininkai yra linkę manyti, kad Žemės ir Tėjos medžiaga paprasčiausiai susimaišė, ir Žemėje dabar yra nežemiškos kilmės medžiagos. Tad nieko stebėtino, kad Mėnulio ir Žemės cheminės sudėtys labai panašios – abu kūnai turi ir Žemės, ir Tėjos fragmentų.
Visgi naujausi tyrimai verčia abejoti ir šiuo požiūriu.
Yra ir dar viena problema: jei šis modelis teisingas, Žemės dydžio planetos turėtų suktis greičiau nei vaizduojama modelyje. Matija Cuk su kolegomis iš SETI instituto situaciją pradėjo analizuoti iš pagrindų ir modeliuodama susidūrimo situaciją pastebėjo, kad susidūrimo su Tėja (už Marsą mažesniu planetoidu) metu Žemė turėjo suktis labai greitai.
Mokslininkės ir jos kolegų sukurtame vaizdiniame kompiuteriniame modelyje (jį rasite čia) galai sueina. Mėnulis galėjo susiformuoti daugiausiai vien iš Žemės medžiagos, o greitai besisukanti „proto-Žemė“ galėjo prarasti tam tikrą kampinės inercijos kiekį dėl sąveikos su Saule – tai ir paaiškina lėtesnį nei būtų galima tikėtis Žemės sukimosi greitį.
Vaizdo modelyje demonstruojama Žemė sukasi ypač greitai – para čia trunka ne 24 val., o tik 2,3 valandos. Maždaug pusės Marso masės Tėja į Žemę bloškiasi maždaug 72 tūkst. km/val. greičiu ir susmenga beveik iki pat Žemės branduolio, planetos paviršiuje išrausdama kolosalaus dydžio kiaurymę ir didžiulį kiekį medžiagos išmesdama į kosminę erdvę.
Smūgio būta tokio galingo, kad didžioji dalis Tėjos medžiagos išgaravo (kaip ir dalis mūsų planetos), o geležinis Tėjos branduolys susijungė su Žemės branduoliu.
Iš susidūrimo skeveldrų aplink Žemę susiformavo didžiulis nuolaužų diskas. Jame geležies beveik nebuvo – daugiausiai vien Žemės medžiaga. Tai galėtų paaiškinti Mėnulio sandarą, kuri yra labai panaši į Žemės sandarą.
Kad patikrintų šią hipotezę, atskirai dirbusi tyrėjų grupė atliko tolesnius modeliavimus su kiek lėčiau judančiais, tačiau truputį didesniais susidūrimo dalyviais. Kaip parodė rezultatai, tokio pat cheminės sudėties Mėnulis galėjo susiformuoti ir pagal tokį scenarijų. Tad panašu, kad vyraujančios Mėnulio atsiradimo ir susiformavimo teorijos nėra tolimos tikrajai tiesai.
