Mėnulyje ugnikalniai vis dar išsiverždavo mažiausiai prieš 2 mlrd. metų, t. y. maždaug 1 mlrd. metų ilgiau, nei mokslininkai manė anksčiau.
Šių, ankstesnių, išsiveržimų paslaptis gali slypėti magmos, trykštančios iš šių ugnikalnių, rūšyje, teigiama naujame tyrime.
Iki šiol vienintelė mokslininkų turima informacija apie Mėnulio ugnikalnių istoriją buvo gauta iš Mėnulio mėginių, paimtų per JAV „Apollo“ misijas maždaug prieš 50 metų. Šiuose mėginiuose rasta vulkaninių mineralų, datuojamų maždaug 3 mlrd. metų.
Tuometiniai mokslininkai manė, kad šie mineralai susidarė dėka vienų iš paskutinių mūsų palydove įvykusių vulkaninių išsiveržimų.
Tačiau 2020 m. gruodį Kinijos roveris „Chang'e 5“ surinko naujų mėginių iš Mėnulio, kurie hermetiškoje kapsulėje buvo saugiai grąžinti į Žemę.
Kinijos mokslų akademijos mokslininkai, išanalizavę naujai surinktas Mėnulio uolienas, nustatė, kad mėginiuose yra vulkaninių mineralų, datuojamų maždaug 2 mlrd. metų. Tai reiškia, kad vulkaninė veikla Žemės palydove tęsėsi ilgiau, nei manyta anksčiau. Tačiau iš pradžių ekspertai nebuvo tikri, kaip Mėnulio ugnikalniai taip ilgai išliko aktyvūs.
Naujajame tyrime, spalio 21 d. paskelbtame žurnale „Science Advances“, mokslininkai palygino „Apollo“ ir „Chang'e 5“ misijų metu rastus vulkaninius mineralus ir nustatė vieną esminį skirtumą, kuris leidžia suprasti, kaip Mėnulio vulkaninis aktyvumas išsilaikė taip ilgai – naujai surinktų mėginių lydymosi temperatūra buvo šiek tiek žemesnė, rašo Livescience.com.
Neaiškumai dėl naujausių Mėnulio ugnikalnių išsiveržimų kyla dėl mūsų supratimo apie Mėnulio mantiją – kadaise skystos magmos sluoksnį po Mėnulio pluta. Kitaip nei Žemės mantija, kurioje vulkaninis aktyvumas kyla iš dalies dėl to, kad ji itin karšta, Mėnulio mantija per pastaruosius kelis milijardus metų smarkiai atvėso ir yra tik iš dalies išlydyta arba visiškai sukietėjusi, todėl palydovas yra vulkaniškai neaktyvus.
Tai reikštų, kad Mėnulio mantija jau buvo atvėsusi, kai įvyko paskutiniai Mėnulio išsiveržimai. Dėl to išsiveržimus sunku paaiškinti, nes vulkaninei veiklai paprastai reikia karštos ir išlydytos mantijos, rašoma tyrėjų pranešime.
Naujajame tyrime komanda iš naujo išanalizavo „Apollo“ ir „Chang'e 5“ misijų lavos mėginius. Chang'e 5 mėginiuose buvo daugiau kalcio oksido ir titano dioksido nei „Apollo“ mėginiuose, kurių lydymosi temperatūra yra žemesnė nei kitų mineralų. Tai būtų leidę magmai išlikti išlydytai žemesnėje temperatūroje ir taip palaikyti vulkaninį aktyvumą mažėjant temperatūrai.
Tyrime nustatyta, kad „naujosios“ magmos lydymosi temperatūra galėjo būti iki 80 laipsnių pagal Celsijų žemesnė nei senesnių „Apollo“ mėginių.
Tai pirmieji tiesioginiai įrodymai, kaip per šį laikotarpį atvėso Mėnulio mantija, ir tyrėjai tikisi, kad jie padės išsiaiškinti, kaip evoliucionavo Mėnulis ir likusi Saulės sistemos dalis.
