2013 m. vasario 15 d. 18 metrų skersmens ir 11 tūkst. metrinių tonų svorio asteroidas į Žemės atmosferą įskriejo maždaug 66 950 km/val greičiu.
Laimei, meteoras sprogo maždaug 23,3 km virš Čeliabinsko miesto pietų Rusijoje, apipildamas apylinkes mažyčiais meteoritų gabaliukais ir išvengdamas tiesioginio susidūrimo su Žemės paviršiumi.
Kaip rašo „Science Alert“, tuo metu ekspertai šį įvykį apibūdino kaip perspėjimą apie asteroidų keliamą pavojų mūsų planetai.
Čeliabinsko meteoro sprogimas buvo didžiausias tokio pobūdžio sprogimas Žemės atmosferoje nuo 1908 m. Tunguskos įvykio. Sprogimas sukėlė galingą garso bumą, kuris sudaužė stiklus, apgadino pastatus ir sužeidė apie 1200 žmonių mieste, rašė „Space“. NASA duomenimis, jis sprogo 30 kartų didesne jėga nei Hirošimą sudrebinusi atominė bomba.
Naujajame tyrime mokslininkai išanalizavo kai kuriuas meteorito dulkes. Paprastai meteorams sudegant susidaro nedidelis kiekis dulkių, tačiau mokslininkai šių smulkių grūdelių neranda, nes jie yra per maži, kad būtų surasti, juos taip pat išsklaido vėjas.
Tačiau po Čeliabinsko meteoro sprogimo didžiulis dulkių pliūpsnis atmosferoje kabojo daugiau nei keturias dienas, kol galiausiai nukrito ant Žemės paviršiaus, teigia NASA.
Laimei, sniego sluoksniai, nukritę prieš pat įvykį ir po jo, sulaikė ir išsaugojo kai kuriuos dulkių mėginius – taip jie pateko į mokslininkų rankas, o tyrinėdami šias dulkes aptiko naujus kristalų tipus.
Viena iš šių mažyčių struktūrų, kuri buvo tokio dydžio, kad ją galima įžiūrėti tik pro mikroskopą, atsitiktinai buvo sufokusuota pačiame vieno iš stiklelių centre, kai vienas komandos narys žvilgtelėjo pro okuliarą. Jei ji būtų buvusi kur nors kitur, komanda greičiausiai būtų jos nepastebėjusi, rašo „Sci-News“.
Išanalizavę dulkes galingesniais elektroniniais mikroskopais, tyrėjai rado daug daugiau tokių kristalų ir ištyrė juos daug išsamiau.
Tačiau net ir tada „surasti kristalus elektroniniu mikroskopu buvo gana sudėtinga dėl jų mažo dydžio“, – rašė tyrėjai savo straipsnyje, kuris buvo paskelbtas žurnale „The European Physical Journal Plus“.
Naujieji kristalai buvo dviejų skirtingų formų: kvazisferinių arba „beveik sferinių“ kriauklių ir šešiakampiai.
Tolesnė analizė rentgeno spinduliais atskleidė, kad kristalai buvo sudaryti iš grafito sluoksnių – tai anglies forma, sudaryta iš persidengiančių atomų lakštų, paprastai naudojama pieštukuose – supančių centrinį nanoklasterį, esantį kristalo centre.
Komanda įtaria, kad kristalai susiformavo aukštos temperatūros ir aukšto slėgio sąlygomis, susidariusiomis skylant meteoritui, nors tiksli veiksmų seka vis dar neaiški.
Ateityje mokslininkai tikisi surasti kitų meteoritų dulkių mėginių iš kitų kosminių uolienų ir išsiaiškinti, ar šie kristalai yra įprastas meteoritų skilimo šalutinis produktas, ar jie būdingi tik Čeliabinsko meteorito sprogimui.
