Arkties ledyno plotas pasiekė rekordines žemumas – šios vasaros pabaigoje Arktis susitraukė iki neregėtai mažos teritorijos. Dabar šiaurinio poliaus ledo kepurė prilygsta tik pusei devintajame dešimtmetyje Arktį gaubusio ploto.
Harvardo universiteto taikomosios fizikos profesorius Davidas Keithas – dviejų publikacijų apie galimą Arkties užšaldymą autorius. Straipsniai išspausdinti žurnaluose „Nature Climate Change“ ir „Environmental Research Letters“.
„Esminis klausimas šioje misijoje nėra techninis. Svarbiau yra žinoti, kokios planetos norime ir kas mes tokie“, – Kanados dienraščiui „The Windsor Star“ teigė mokslininkas.
Keitho sukurti klimato modeliai leidžia manyti, kad atmosferoje paskleidus šviesą atspindinčias daleles būtų galima sumažinti Žemės paviršių pasiekiančios saulės šviesos kiekį ir realiai reguliuoti regioninius klimato pokyčius, kurie galėtų į Arktį sugrąžinti ledą.
Viename iš jo straipsnių rašoma, kad Arkties ledo kepurės sugrąžinimui į priešindustrinį lygį pakaktų saulės šviesos prasiskverbimą sumažinti tik 0,5 proc. Kitame straipsnyje teigiama, kad operaciją „Užšaldyti Arktį“ įvykdytų keletas modifikuotų Golfo srovės srautų, o toks projektas kainuotų maždaug 8 milijardus JAV dolerių per metus. Vis dėlto mokslininkas pabrėžia, kad nereikėtų užmiršti ir atmosferos taršos mažinimo.
Profesoriaus Davido Keitho siūlomas idėjas kategoriškai atmetė Jungtinių Tautų suvažiavimas biologinės įvairovės klausimais. Pats profesorius pripažino, kad tokie drastiški geonižineriniai veiksmai galėtų turėti katastrofiškų padarinių, tačiau tai taip pat galėtų būti klimato kaitos sprendimas, mėginant užkirsti kelią tokiems reiškiniams kaip spartus ledynų tirpsmas.
