Jaša Heifecas, Vilniuje gimęs smuiko virtuozas, dažnai laikomas geriausiu visų laikų smuikininku, smuiku-lazda grojo be jokių sunkumų ir tai nekelia nuostabos. Keista tik tai, kad pasaulinį pripažinimą pelnęs muzikantas šį instrumentą apskritai kėlė ant savo peties. Kita vertus, juk tai buvo rimtas muzikos instrumentas, o ne koks nors žaislas.
Smuikas-lazda – tai vokiečių smuikininko Johanno Wilde'o išradimas. Wilde'as garsėjo inovatyviu požiūriu į muziką ir yra geriausiai žinomas už vinių smuiko išradimą. Sutalpinti smuiką į vaikščiojimo lazdą jis sugalvojo 1740 metais Sankt Peterburge.
Nors idėja atrodo beprotiškai, šis smuikas iš tikrųjų grojo neblogai. Žinoma, iki koncertinės kokybės jam trūko nemažai, tačiau jis turėjo visas keturias stygas, nedidelę rezonansinę dėžutę su angomis, o strykas lengvai pasislėpdavo už nuimamo dangtelio. Uždarius minėtą dangtelį, smuikas virsdavo stambia vaikščiojimo lazda, kurios rankena atliko pabarzdėlės funkciją.
O dabar keistoji dalis – šie smuikai buvo gaminami masiniu būdu net dviejuose fabrikuose Vokietijoje ir dar keliuose kituose Europos miestuose. Štai 1880 metais smuikai-lazdos dar buvo gaminami Vienoje. Smuikus-lazdas labai mėgo aristokratai, kurie pasiremdami lazdomis vaikščiojo dėl mados. Iškylų metu smuikas pagyvindavo pasisėdėjimą, todėl šis išradimas ir buvo taip šiltai sutiktas.
Su laiku šių instrumentų populiarumas greitai išblėso. Viena vertus, jie skambėjo ne taip gerai kaip įprasti smuikai, o kita vertus – juk ir normalus smuikas yra patogiai nešiojamas.
