1973 m. Niujorkas, Manhetenas. M.Cooperis stovi ant šaligatvio ir laiko pirmąjį belaidį telefoną. Prietaisas sveria nei daug, nei mažai – vieną kilogramą. Mokslininkas surenka numerį, paskambina savo kolegai Joeliui Engeliui, vadovaujančiam „Bell Labs“ techninių tyrimų komandai, ir praneša: „Joeli, skambinu tau iš pirmojo tikro mobiliojo telefono. Nešiojamo telefono“.
Studijos
Ukrainos imigrantų sūnus M.Cooperis gimė 1928 m. Būsimasis išradėjas augo Čikagoje Didžiosios depresijos metais. 1950 m., Ilinojaus technologijos institute įgijęs elektros inžinieriaus specialybę, jis įstojo į ROTC (Reserve Officer’s Training Corps), rengiantį būsimuosius karininkus, ir Korėjos karo metais tarnavo JAV kariniame jūrų laivyne.
Pasibaigus karui, M.Cooperis įsidarbino „Teletype“, o 1954 m. pradėjo dirbti garsiojoje „Motorola“ kompanijoje. Vakarais darbą keisdavo tolesnės studijos tame pačiame Ilinojaus technologijos institute, kuriame, 1957 m. įgijęs magistro laipsnį, mobiliojo telefono išradėjas pradėjo dėstytojauti pats.
„Motorola“
1960 m., Johnui F.Mitchelliui tapus vyriausiuoju „Motorola“ inžinieriumi, atsakingu už mobiliosios komunikacijos projektus, su juo pradėjo dirbti ir M.Cooperis. Mokslininkas prisidėjo prie tuometinių pranešimų gaviklių tobulinimo. Jo ir kitų projekto dalyvių dėka stacionarių prietaisų pagrindu buvo sukurti pirmieji nešiojamieji pranešimų gavikliai.
M.Cooperis „Motorolai“ taip pat padėjo patobulinti kvarcinius generatorius, naudojamus kompanijos radijo aparatuose. Jis nuosekliai dirbo kuriant įvairius portatyvinius gaminius – tarp jų ir pirmąsias nešiojamas policijos racijas, 1967 m. sukurtas Čikagos policijos departamentui.
Mūsų kompanija turėjo įrodyti pasauliui, kad gali egzistuoti nešiojamas telefonas. Asmeninis telefonas. Juo žmonės galėtų skambinti ne į tam tikrą vietą, – namus ar biurą – bet konkrečiam asmeniui, – sakė M.Cooperis.1970 m. pradžioje J.F.Mitchellis paskyrė M.Cooperį vadovauti grupei mokslininkų, kuriančių ir tobulinančių automobilių telefonus. Vis dėlto išradėjo tikslai buvo kur kas didesni – jis jau tada įsivaizdavo telefoną, kurį būtų galima naudoti ne tik automobilyje, bet ir nešiotis su savimi. M.Cooperis suprato, kad dėl šios priežasties priataisas turi pasižymėti ne tik atitinkamais techniniais duomenimis, bet ir būti lengvas.
Pasakodamas apie pirmojo mobiliojo telefono viziją, M.Cooperis yra sakęs: „Daugelis didžiųjų šalių turėjo po vieną telekomunikacijų įmonę. JAV atveju tai buvo „AT&T“. Karščiausias jų išradimas buvo telefonai automobiliams. Tačiau mes buvome įsitikinę, kad žmonės nori bendrauti ne su mašinomis, o su kitais žmonėmis. Mūsų nedidelė kompanija turėjo įrodyti pasauliui, kad gali egzistuoti nešiojamas telefonas. Asmeninis telefonas. Juo žmonės galėtų skambinti ne į tam tikrą vietą, – namus ar biurą – bet konkrečiam asmeniui.“
Pirmasis mobilusis telefonas
Ilgi darbo ir tyrinėjimo metai lėmė, kad vadovaujant M.Cooperiui 1973 m. vos per 90 dienų buvo sukurtas pirmasis 800 MHz dažnio mobilusis telefonas. Po privalomųjų testų Vašingtone, tų pačių metų balandžio 3 d. Niujorke įvyko pirmasis jo pristatymas žiniasklaidai ir visuomenei.
Naujasis išradimas buvo pristatytas Šeštojoje aveniu, šalia „New York Hilton“ viešbučio. Norėdamas įrodyti prietaiso funkcionalumą, po trumpo pokalbio su J.Engeliu M.Cooperis pasirinktais numeriais leido paskambinti ir kai kuriems žurnalistams.
„Motorola DynaTAC“ prototipas svėrė vieną kilogramą, o jo baterija leido tęsti pokalbį apie pusvalandį. M.Cooperis vėliau juokavo: „Telefono baterija veikė vos 20 minučių, tačiau ilgiau tą prietaisą būtų buvę tiesiog sunku nulaikyti“. 1983 m. mokslininkų komanda telefono svorį sumažino perpus. Dabar jį galėjo įsigyti bet kuris norintis ir galintis pakloti 4 tūkst. JAV dolerių. 9-ajame dešimtmetyje ši suma prilygo 9 tūkst. JAV dolerių šiais laikais.
Ar mobiliojo telefono tėvu vadinamas M.Cooperis galėjo įsivaizduoti, kad po keliolikos metų jo išradimas taps neatsiejama kasdienybės dalimi? „1983 m. pirmieji mobilieji telefonai, skirti pardavimui, dar buvo pakankamai sunkūs ir labai brangūs. Tačiau mes jau tada turėjome viziją, kad vieną dieną jie taps gerokai lengvesni, įperkamesni, o gal netgi bus įmontuojami po oda“, teigia mokslininkas.
Anot jo, bevielis ryšys reiškia laisvę. Žmogus tampa visur ir visada pasiekiamas. „Šis prietaisas padarė žmonių gyvenimą kokybiškesnį. Mobilusis telefonas didina darbo produktyvumą ir kuria saugumo jausmą. Žinodamas, kad prie to prisidėjau, jaučiuosi tikrai gerai“, – neslepia M.Cooperis.
Kita veikla ir apdovanojimai
Prieš pradedant pardavinėti pirmuosius mobiliuosius telefonus, M.Cooperis išėjo iš „Motorola“. Drauge su bendraminčiais jis buvo įsteigęs kompaniją, aprūpinančią mobiliojo ryšio operatorius atsiskaitymo sistemomis, kurią 1986 m. už 23 mln. JAV dolerių pardavė „Cincinnati Bell“. Vėliau su savo žmona Arlene Harris išradėjas įsteigė tokias žinomas kompanijas kaip „Jitterbug“ ir „DynaLCC“.
1995 m. už inovacijas komunikacijos srityje M.Cooperis pelnė „Wharton Infosys Business Transformation“ apdovanojimą. 2009 m. už mokslinius ir techninius tyrinėjimus jam buvo skirtas „Prince of Asturias“ apdovanojimas. M.Cooperis taip pat priklauso organizacijai „Mensa Interrnational“, vienijančiai asmenis, turinčius labai aukštą intelekto koeficientą, o nuo šių metų – ir Nacionalinei Inžinerijos Akademijai.
