Prieš 15 metų vienas Europos zondas atsiuntė informacijos, rodančios, kad Marso atmosferoje esama metano pėdsakų. Nuo to laiko nesiliovė ginčai, ar pakankamai tikslūs buvo matavimai, rodantys, kad ten esama dujų, Žemėje išskiriamų kai kurių gyvų organizmų, ypač mikrobų.
Kadangi metano dujos greitai išsisklaido (Žemėje – maždaug per 12 metų), o nuolat stebėti Marso atmosferą gana sunku, daugelis mokslininkų kėlė klausimų dėl ankstesnių tyrimų, pagrįstų vieninteliu duomenų rinkiniu.
Dabar tarptautinė ekspertų grupė palygino dviejų kosminių zondų duomenis surinktus 2013 metais tik vienos dienos skirtumu, siekdamos rasti nepriklausomų įrodymų, kad kaimyninės planetos atmosferoje esama metano.
Be to, atlikę du lygiagrečius eksperimentus jie nustatė, kad labiausiai tikėtinas metano Marse šaltinis yra ledo kepurė į rytus nuo Geilo kraterio, jau seniai laikomo išdžiūvusiu ežeru.
„Tai labai jaudinama ir didžia dalimi netikėta“, – sakė naujienų agentūrai AFP Romoje įsikūrusio Italijos nacionalinio astrofizikos instituto darbuotojas Marco Giuranna.
„Dvi visiškai nepriklausomos tyrimo linijos parodė apytikriai tą pačią labiausiai tikėtino metano šaltinio teritoriją“, – pridūrė jis.
Europos zondas „Mars Express“ 2013 metų birželio 16-ąją virš Geilo kraterio išmatuota metano koncentracija buvo 15,5 šios medžiagos dalių milijarde atmosferos dalių. Šie matavimai patvirtino para anksčiau gautus duomenis iš NASA marsaeigio „Curiosity“.
Naudodamiesi šiais duomenimis M.Giuranna ir jo bendradarbiai suskirstė kraterio apylinkių žemėlapį į kvadratus, kurių kraštinės ilgis – 250 kilometrų.
Atliekant vieną iš tyrimų buvo pasitelktas dujų sklidimo kompiuterinis modelis ir kiekvienam kvadratui patikrinta milijonas galimų scenarijų.
Kita tyrėjų grupė analizavo planetos paviršiaus nuotraukas, mėgindami aptikti darinių, panašių į esančius Žemėje ir susijusius su metano išsiskyrimu.
Gyvybės požymis
Labiausiai tikėtinas šios medžiagos šaltinis – po uolienomis slūgsantis užšalusio metano telkinys, iš kurio, mokslininkų nuomone, retkarčiais pasklinda dujų, pasklindančių atmosferoje.
M.Giuranna pažymėjo, kad Žemėje metanas yra gyvybės šaltinis, bet jo buvimas Marse nebūtinai yra įrodymas, kad šioje planetoje vyksta kokia nors gyvybinė veikla.
„Metanas svarbus, nes jis gali būti mikroorganizmų gyvybės požymis, – aiškino tyrėjas. – Tačiau nebūtinai turi būti gyvybė, kad būtų galima paaiškinti šiuos aptikimus, nes metanas gali susidaryti vykstant abiotiniams procesams.“
„Nors metanas nėra tiesioginis gyvybės biologinis parašas, jis gali padidinti Marso buveinių tinkamumą gyventi, nes mikroorganizmai metaną gali naudoti kaip anglies ir energijos šaltinį“, – pridūrė jis.
Nors Marso paviršiuje nėra skysto vandens, Europos kosmoso agentūra (ESA) vasarį nurodė, kad jos zondai atsiuntė daugiau medžiagos, kurioje matyti išdžiūvusios upių vagos. Taigi, Raudonoji planeta kadaise galėjo būti tinkama bent jau paprasčiausiems organizmams gyvuoti.
Pasak M.Giurannos, reikia atlikti daugiau tyrimų, siekiant nustatyti numanomo metano ledo telkinio dydį netoli Geilo kraterio.
Jeigu būtų nustatyta, kad šis telkinys yra didelis, metano ištekliai galėtų būti panaudoti ilgalaikiam žmonių buvimui Marse kaip potencialus degalų šaltinis pramonei ir atgaliniams skrydžiams iš Raudonosios planetos į Žemę.
