Bet „nuo neatmenamų laikų“ nereiškia „visada“. Mes žinome, kad labai tolimoje planetos praeityje klimato sąlygos buvo visiškai kitokios. Štai maždaug prieš 90 milijonų metų, Kreidos periodo viduryje, dėl itin didelės anglies dvideginio koncentracijos atmosferoje klimatas buvo gerokai karštesnis: tiek karštesnis, kad ištirpino ašigalių ledo kepures, o jūros lygis buvo net 170 metų aukštesnis nei šiandien.
O kaip tokio klimato sąlygomis galėjo atrodyti Pietų ašigalis? Neįtikėtinas mokslinis atradimas pateikė atsakymą į šį klausimą.
2017 metais Amundseno jūrą tyrinėjusi ekspedicija, plaukus „RV Polarstern“ laivu, analizavo dugno gręžinius, paimtus iš jūros dugno ties vakarine Antarktidos dalimi, netoli Paino salos ir Tvaitso ledyno, vos 900 km atstumu nuo Pietų ašigalio.
Tai, ką mokslininkai ištraukė iš maždaug 30 metrų gylio, labai smarkiai skyrėsi nuo nuosėdinių sluoksnių sudėties arčiau paviršiaus.
„Po pirminio vertinimo dar laive mūsų dėmesį iškart patraukė neįprasta nuosėdinio sluoksnio spalva“, – sakė vienas iš ekspedicijos mokslininkų, geologas Johannas Klagesas, dirbantis Helmholzo Ašigalių ir jūrų tyrimų centre (Vokietija).
„Pradinė analizė parodė, kad 27–30 metrų gylyje po vandenyno dugnu aptikome sluoksnį, kuris susiformavo ne po vandeniu, o sausumoje“, – aiškino geologas.
Mokslininkai atsidūrė netyrinėtoje teritorijoje – daugeliu prasmių. Iki tol dar jokia ekspedicija nebuvo ištraukusi Kreidos periodo nuosėdų mėginių taip arti Pietų ašigalio. Ir ši ekspedicija visiškai nebuvo pasiruošusi išvysti tai, ką pamatė savo mėginius išanalizavusi kompiuterinės tomografijos metodais.
Grįžus į mokslinių tyrimų institucijas sausumoje mokslininkai su sudėtingais įrankiais aptiko tankius fosilizuotų augalų šaknų tinklus. Mikroskopinė analizė taip pat parodė, kad gręžiniuose būta žiedadulkių ir sporų. Pagal visų gautų duomenų visumą mokslininkai padarė išvadą, kad maždaug prieš 90 mln. metų Antarktidoje žaliavo atogrąžų miškai. Ir tik vėliau kraštovaizdis pakito į neveik negyvas, gyvybei nedraugiškas ledo plynes.
„Gausybė augalų liekanų rodo, kad ties vakariniu Antarktidos krantu anais laikais vyravo tankūs, šilti, pelkingi miškai, panašūs į tuos, kuriuos šiandien rastume Naujojoje Zelandijoje“, – sakė Nortumbrijos universiteto (JK) paleoekologas Ulrichas Salzmannas.
Šio beprecedenčio radinio nustatymas mums ne tik papasakoja, kokia buvo augmenijos aplinka Antarktidoje prieš 90 mln. metų. Mokslininkams taip pat aiškėja, kaip toks, atrodytų, neįmanomas dalykas tapo įmanomu.
Mokslininkų skaičiavimais, dėl kontinentinių plokščių lėto dreifavimo dinozaurų gyvenimo laikais toji vieta, iš kurios paimtas gręžinys, buvo keliais šimtais kilometrų arčiau Pietų ašigalio. Ir anais laikais, lygiai kaip dabar, toji zona keturis mėnesius iš eilės skendėjo tamsoje – arktinė žiema yra viena ištisa naktis. Kaip gi tokioje vietoje, be jokios Saulės šviesos, galėjo klestėti džiunglės?
Norėdami tai išsiaiškinti, pastarosios ekspedicijos mokslininkai, remdamiesi biologiniais ir geocheminiais duomenimis, išlikusiais gręžinio ėminiuose, atliko modeliavimą norėdami atkurti šio senovinio miškingojo regiono klimatą.
Modeliavimai parodė, kad Kreidos periodo viduryje anglies dvideginio koncentracija atmosferoje buvo gerokai aukštesnė, nei iki šiol buvo manoma.
Šioje senovinėje itin kaitrioje aplinkoje, kuomet Antarktidos regione vidutinė metinė temperatūra buvo 12 ºC, tankus augmenijos sluoksnis dengė visą Antarktidos žemyną, o mums šiandien žinomos ledo kepurės ir su jomis siejamas vėsinantis poveikis anais laikais tiesiog neegzistavo.
„Iki mūsų tyrimo buvo manoma, kad pasaulinė CO₂ koncentracija buvo apie 1000 ppm (dalelių milijone). Bet mūsų modeliavimo eksperimentuose norint pasiekti vidutinę temperatūrą, anuomet vyravusią Antarktidoje, koncentraciją teko kelti iki 1120–1680 ppm“, – aiškino Brėmeno universiteto (Vokietija) geologas Torstenas Bickertas.
Išvadų, kurias leidžia padaryti šio tyrimo rezultatai, dar yra labai daug, tačiau mažų mažiausiai galima jau dabar teigti, kad klimato mokslininkams pateikiamas kur kas geresnis suvokimas, kaip atmosferos CO₂ koncentracija susijusi su ašigalių klimatu priešistoriniais laikais, kai Žemėje vis dar buvo gausu didžiųjų dinozaurų.
Tai yra istorijos pamoka, kuri gali būti labai svarbi ir planetos ateičiai: pastaruoju metu CO₂ koncentracijos kreivė labai sparčiai šauna aukštyn ir viso pasaulio klimatologai ragina ją pakreipti į horizontalesnę padėtį.
Jeigu toks pokytis neįvyks, pačiose šalčiausiose Žemės vietose ir vėl gali sužaliuoti miškai, o vandenynų ir jūrų krantai bus visai ne tose vietose, kur yra dabar.
„Mums būtina įvertinti, kaip toks ekstremalus klimatas, jau egzistavęs Žemėje, paveikia aplinką – šis tyrimas parodo, kaip atrodytų ir ateities šiltnamio sąlygų klimatas. Mes neabejotinai gyvename įdomiais laikais nes jei ir toliau darysime tai, ką darome dabar, galime pasiekti padėtį, kurios suvaldyti nebegalėsime“, – sakė J.Klagesas.
Tyrimo rezultatus publikavo žurnalas „Nature“.
