Dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, dabartiniais vertinimais, iki 2100 metų jūros lygis gali pakilti pustrečio metro. Net jei ištirptų visi Antarktidos ledynai, jūros lygis pakiltų vos 18 metrų.
Žinoma, net ir kuklus jūros lygio pakilimas išguis iš namų šimtus milijonų pakrančių zonų gyventojų, padidins pražūtingų audrų antplūdžių riziką ir sūriu vandeniu sunaikins ekosistemas ir žemės ūkio naudmenas. O kur dar vandenynų rūgštėjimas ir deguonies juose mažėjimas. Gal gyvenimas trimaranuose ir pirotechniški jūrų mūšiai nebūtų taip jau blogai.
Bet jei Holivudas norėtų pasitarnauti savo postapokaliptiniu kūriniu, galėtų perdirbinio veiksmą nukelti 3,2 milijardais metų praeitin.
Priešapokaliptinis vandens pasaulis
Šio mėnesio „Nature Geoscience“ publikuotame tyrime keliama prielaida, kad Žemę kadaise galėjo dengti pasaulinis vandenynas. Kadangi tuo metu sausumos buvo mažai ar ir visai nebuvo, šis mūsų planetos istorijos periodas galėjo rimtai paveikti gyvybės radimąsi.
Bendraautoriai – Kolorado valstijos universiteto Boulderyje (JAV) geologijos fakulteto asoc. prof. Boswellas Wingas ir Ajovos valstijos universiteto (JAV) geologijos mokslų ir atmosferos asoc. prof. Benjaminas Johnsonas – savo tyrimą pradėjo norėdami išmatuoti senovinės Žemės temperatūrą.
Tam jie nuvyko į Panoramos apygardą Šiaurės Vakarų Australijoje. Šioje geologinėje radimvietėje esama Archėjo epochos vandenyninės plutos, kur cheminės dugno nuosėdos išliko senovinėse hidroterminėse versmėse, kadaise filtravusiose dar jauno vandenyno vandenį.
„Iš tiesų seno vandenyno vandens pavyzdžių nėra, tačiau yra uolienų, kurias tas vanduo paveikė ir šios sąveikos pėdsakai išliko“, – rašo B.Johnsonas. Tyrimui jie paėmė daugiau nei 100 uolienų mėginių — šį procesą B.Johnsonas prilygina „kavos tirščių analizavimu siekiant surinkti informaciją apie per jas tekėjusį vandenį“.
Panaudodami savo bandinius ir esamų duomenų bibliotekas, B.Wingas ir B.Johnsonas sukūrė deguonies izotopų ir temperatūrų tinklelį.
Izotopai yra cheminių elementų variantai. Juose protonų yra tiek pat, kaip ir pagrindiniame elemente, tačiau skirtingas skaičius neutronų. Jie gali išlikti senovinėse uolienose, kur mokslininkai gali juos aptikti. Lygindami „sunkiųjų“ ir „lengvųjų“ izotopų santykį, geologai gali nusakyti tokį santykį lėmusias aplinkos sąlygas.
Blyškus melsvesnis taškas
B.Johnsono ir B.Wingo duomenys parodė, kad Archėjo vandenyne deguonies-18 izotopo (¹⁸O) buvo maždaug 4 proc. daugiau nei dabar.
Nors skirtumas neatrodo didelis, šių „sunkių“ izotopų gausa reiškia kai ką svarbaus, nes jie „pajaučia“ žemę. Žemynai pasiima ¹⁸O iš vandens, kuris sunkiasi per molingą dirvą, taip šalindami šiuos izotopus iš vandenynų.
Tyrėjai iškėlė mintį, kad didesnę ¹⁸O dalį lėmė tai, kad žemynų paprasčiausiai nebuvo. Nors Žemėje sausumos plotelių galėjo būti, tačiau jie būtų buvę maži ir išsimėtę toli vienas nuo kito. Randantis didesniems sausumos plotams, dėl orų ir kitų vandens ir uolienų sąveiką lemiančių faktorių, ¹⁸O sumažėjo iki dabartinio lygio.
„Mūsų darbe netvirtinama, kad iš vandenynų negalėjo kyšoti mažučiai mikrokontinentai. Tiesiog nemanome, kad vyko toks pasaulinio masto kontinentinių dirvų formavimasis, kaip dabar“, – sako B.Wingas.
Jei šiuos tyrimus parems ir būsimos studijos, šis Žemės praeities aspektas gali pakeisti supratimą apie tai, kaip mūsų mylimame blyškiame mėlyname taške atsirado gyvybė.
Ilgai diskutuojama, ar gyvybė prasidėjo vandenyne, ar gėlo vandens ekosistemose sausumoje. Ankstyviausios žinomos gyvybės formos buvo mikrobai. Ir, sprendžiant iš fosilijų, jos radosi bent prieš 3,7 milijardus metų. Bet kadangi gyvybė gali vystytis tik sau tinkamoje aplinkoje, žemės trūkumas vėl šį ginčą įžiebtų.
„Nesant žemynų ir sausumos virš jūros lygio, pati pirmoji ekosistema turėjo vystytis vandenyne“, – sako B.Johnsonas.
Bet B.Wingo ir B.Johnsono teorija kol kas yra tik hipotezė. Jie pripažįsta, kad vandenyną praturtinti ¹⁸O izotopu galėjo ir šiltesni vandenys.
Siekdami patikrinti savo hipotezę, tyrėjai planuoja kitose radimvietėse surinkti jaunesnių uolienų pavyzdžių. Taip jie tikisi nustatyti, kada vandenynų mėlyje pasirodė didelės sausumos masės.
Žemės kūdikystės užrašus stengiasi užpildyti ir kiti tyrėjai. Išmatavę geležies izotopus, Kopenhagos universiteto mokslininkai neseniai iškėlė idėją, kad proto-Žemė galėjo susiformuoti vos per penkis milijonus metų. Kitame tyrime, publikuotame „Journal of Geophysical Research“, keliama idėja, kad Žemės vandens susidarymui būtinas vandenilis galėjo rastis iš mūsų pradinio protoplanetinio ūko.
„Šios žinių spragos užpildymas išties svarbus“, – pažymėjo B.Johnsonas.
