Juos sukelia jūron prasmengantys salų ugnikalniai – o tokių netrūksta net ir senutės Europos krantus skalaujančiose jūrose ir Atlanto vandenyne.
Žaliojo Kyšulio salose dirbantys mokslininkai aptiko tokio galingo megacunamio pėdsakų, kokio žmonija dar nėra patyrusi. Jų teigimu, prieš 73 tūkst. metų į Atlanto vandenyno dugną prasmego didžiulis ugnikalnis, todėl už 50 km esančias salas užliejo 240 metro aukščio cunamis. Žurnale „Science Advances“ publikuotame straipsnyje įspėjama, kad vulkanai jūrose prasmegti gali ir mūsų dienomis.
Tyrime nedalyvavęs Londono universitetinio koledžo profesorius, cunamių ekspertas Billas McGuire'as atkreipia dėmesį, kad „tyrimo rezultatai įrodo megacunamių grėsmę ir patvirtina, kad jūron gali prasmegti ir dideli ugnikalniai – jų šlaitų slinkimas sukelia ypač didelio masto katastrofas“. B.McGuire tyrimų rezultatai leidžia manyti, kad megacunamiai gali kilti kartą per 10 tūkst. metų.
Tačiau pats tyrimo autorius R.Ramalho pripažįsta, jog jo gauti rezultatai nėra pavojaus signalas, bylojantis, jog tokia nelaimė gali įvykti netrukus.
„Tai nereiškia, kad nelaimė įvyks dabar ir sukels didžiulę katastrofą, – sako jis. – Tačiau gali būti, kad tokie kataklizmai yra ne tokie reti, kaip apie juos manyta iki šiol.“
„Ugnikalnio šlaito nuslinkimas į jūrą ar net ir viso ugnikalnio panirimas į vandenį gali įvykti nepaprastai sparčiai. Tokia nelaimė sukeltų tikrą katastrofą – milžinišką cunamio bangą, – rašo tyrimui vadovavęs Kolumbijos universiteto Lamonto-Doherčio Žemės observatorijos mokslininkas Ricardo Ramalho. – Lieka tikėtis, kad tokios bangos sukeliamos ne taip dažnai. Vis dėlto numoti į tai ranka nevalia.“
Pastarasis ugnikalnio prasmegimas į jūros dugną įvyko prieš 73 tūkst. metų – tąkart Atlanto vandenyno dugnan prasmego vieno didžiausių ir aktyviausių ugnikalnių-salų pasaulyje – Fogo ugnikalnio – šlaitas.
Fogo ugnikalnis tebestūkso ir mūsų laikais. Jo aukštis – 2,83 km virš jūros lygio, o išsiveržia jis vidutiniškai kas 20 metų. Pastarąjį kartą dūmais, pelenais ir lava jis spjaudėsi 2014 m. rudenį. Santjago sala Atlanto vandenyne, kurioje dabar gyvena apie 250 tūkst. žmonių, prieš 73 tūkst. metų buvo paskandinta beveik 300 metrų aukščio cunamio bangos.
Ugnikalnių šlaitų nuošliaužos – ypač pavojingas gamtos reiškinys. Per pastaruosius kelis šimtus metų įvyko bent 8 tokios katastrofos (Aliaskoje, Japonijoje ir kitose Žemės rutulio vietose). Kai kurie iš tokių nuslinkimų sukėlė mirtinus cunamius.
Tiesa, daugelis mokslininkų abejoja, ar gali susmukti dideli ugnikalniai. Jie yra linkę manyti, kad tokių ugnikalnių šlaitai ỹra palaipsniui, sukeldami menkesnes cunamio bangas.
Fogo ugnikalnio nuošliaužą 2011 m. tyrinėjo ir prancūzų mokslininkai. Jų vertinimu, katastrofa įvyko maždaug prieš 65–124 tūkst. metų, tačiau jos metu į jūrą nuslinko ne vienas, o keletas šlaitų – tiksliau, šlaitai slinko ne vieną kartą. Prancūzai tąkart priėjo išvados, kad keliais etapais vykęs šlaitų slinkimas galėjo sukelti tik 13–14 m aukščio cunamį. Tiesa, net ir toks mūsų laikais pridarytų labai daug žalos.
Tačiau kai kurie anksčiau atlikti tyrimai byloja, kad priešistoriniais laikais pasauliniame vandenyne būta ir gerokai didesnių ugnikalnio prasmegimo katastrofų, po kurių kildavo megacunamiai – pvz., Havajuose, Italijoje (prie Etnos), Reunjono saloje (Indijos vandenynas). Tiesa, skeptikai teigia, kad tai – labiau išimtiniai atvejai, kurių pasitaiko labai retai.
Vis dėlto naujausio tyrimo rezultatai byloja ką kita: per didįjį Fogo ugnikalnio susmukimą Atlanto vandenynan nugarmėjo apie 160 kubinių kilometrų uolienų, o tai sukėlė 240 metrų aukščio cunamį. Palyginimui, didžiausias mūsų laikais kilęs cunamis Indijos vandenyno pakrantėje (2004 m.) ir Japonijos krantuose (2011 m.) siekė daugiausiai 30 metrų. Ir juos sukėlė ne ugnikalnių šlaitų slinkimas, o „tik“ žemės drebėjimai.
Santjago sala stūkso už 55 km nuo Fogo ugnikalnio. Prieš kelerius metus R. Ramalho su kolegomis darbavosi Santjago saloje ir pastebėjo neįprastus akmenis, kurie slūgsojo už 600 metrų nuo kranto, 200 m virš jūros lygio. Kai kurie rieduliai buvo vienatūrio automobilio ar mikroautobuso dydžio (kai kurie svėrė ir 770 tonų) – jie kardinaliai išsiskyrė iš viso juos supančio vulkaninio kraštovaizdžio. Jie savo sudėtimi primena jūros dugno uolienas.
Vienintelis tikroviškas tų riedulių atsiradimo taip giliai saloje paaiškinimas – juos čia galėjo atblokšti tik gigantiška jūros banga. R. Ramalho vadovaujami mokslininkai apskaičiavo, kokio dydžio ir galingumo bangos reikėtų, kad ji į salos gilumą atsviestų tokio dydžio luistus.
Norėdami nustatyti šio cunamio datą, R. Ramalho ir minėto Lamonto-Doherčio tyrimų centro geichemikė Gisela Winckler ištyrė helio izotopų sklaidą ir ypatumus rieduliuose ir juos supančiose uolienose. Helio izotopų kiekis kinta priklausomai nuo to, ar ilgai akmuo praleido atvirame ore, veikiamas kosminių spindulių. Analizės rezultatai byloja, kad rieduliai sausumoje praleido 73 tūkst. metų. Rezultatas neprieštarauja anksčiau gautiems kolegų iš Prancūzijos rezultatams.
Tyrime nedalyvavęs Londono universitetinio koledžo profesorius, cunamių ekspertas Billas McGuire atkreipia dėmesį, kad „tyrimo rezultatai įrodo megacunamių grėsmę ir patvirtina, kad jūron gali prasmegti ir dideli ugnikalniai – jų šlaitų slinkimas sukelia ypač didelio masto katastrofas“. B. McGuire tyrimų rezultatai leidžia manyti, kad megacunamiai gali kilti kartą per 10 tūkst. metų.
Tačiau pats tyrimo autorius R. Ramalho pripažįsta, jog jo gauti rezultatai nėra pavojaus signalas, bylojantis, jog tokia nelaimė gali įvykti netrukus.
„Tai nereiškia, kad nelaimė įvyks dabar ir sukels didžiulę katastrofą, – sako jis. – Tačiau gali būti, kad tokie kataklizmai yra ne tokie reti, kaip apie juos manyta iki šiol.“
