Kitaip tariant, tais atvejais, kai skaniausia sumuštinio dalis lekia į grindis, sumuštiniui paprasčiausiai neleidžiama padoriai įsibėgėti ir kūlverstį atlikti iki galo – maisto produktas nukrenta ant grindų gausiąja puse todėl, kad būna nepakankamas stalo aukštis. Dažniausiai stalas būna tokio aukštumo, kad riekei, kad ir kaip šioji besistengtų, ore pavyksta apsiversti ne daugiau nei pusę karto.
Minėtas britų profesorius sumuštinius svaidė nuo 76 cm aukščio stalo. 81 proc. atvejų ant grindų sumuštiniai leptelėdavo sviestu tepta puse.
„Klausimas, ar sumuštinis tikrai visados leidžiasi ant sviestuotos pusės, yra problema, dėl kurios JAV humoro serialo „Big Bang Theory“ herojai nemiegotų naktimis, – komentavo tyrimo, kurio išvados paženklins minėto serialo naujausių serijų DVD plokštelės įmautę, autorius. – O jeigu rimtai, visa esmė – kojų ilgyje. Jei svajojate, kad sumuštinis ant grindų nusileistų kaip laivas ant vandens, jums derėtų investuoti į aukštesnį stalą. Visi sumuštiniai ant neapteptos pusės kris nuo 2,5 m aukščio stalo. Tada riekė spės apsisukti visais 360 laipsnių.“
„O jei tokia idėja nepatinka, tada stenkitės išvis nemėtyti sumuštinių ant žemės“, – rimtu veidu pasakojo prof. Ch.Smithas.
Pasirodo, stalo aukštis – toli gražu ne viskas. Sumuštinio skrydžio trajektoriją nemaža dalimi apsprendžia ir tokios aerodinaminės charakteristikos kaip oro skylučių skaičius duonos riekelėje. Logiškai mąstant, jos turėtų pristabdyti krintantį sumuštinį, o pusė „stabdžių“ dingsta vieną riekės pusę aptepus sviestu. Tai keičia riekės sukimosi ore charakteristikas.
„Sumuštinio dėsnis“ visuomenę ir mokslininkus glumina jau beveik 180 metų. Pirmą kartą diskusiją šiuo klausimu 1835 m. pradėjo amerikiečių žurnalas „New York Monthly Magazine“.
