Kanados mokslininkai tyrė energijos apykaitos procesus storosios žarnos augliuose. Jie išsiaiškino, kad šie augliai veikia panašiai kaip atskiri organizmai, nepriklausomai nuo likusio kūno galintys reguliuoti savo energijos tausojimą.
Ir tai yra iš tiesų keista, nes vėžinės ląstelės yra tos pačios kūno ląstelės, kurios turi klaidų – ypatingi išgyvenimo mechanizmai joms neturėtų būti būdingi.
Mokslininkai stebėjo storosios žarnos vėžio ląsteles petri lėkštutėje. Jos buvo apdorojamos chemoterapija, kuri joms turėtų būti mirtina.
Vietoje to, kad žūtų, ląstelės nustojo augti. Jos tarsi ėmė tausoti energiją, bandydamos išgyventi chemoterapijos laikotarpį. Ir šie duomenys, kad ir kokie stebinantys būtų, atitinka ankstesnius matematinius modelius.
Tolimesni bandymai su pelėmis parodė tą patį – storosios žarnos auglys sustoja augęs ar net šiek tiek traukiasi, kol taikoma chemoterapija, tačiau sugrįžta į ankstesnę būseną vos tik gydymas nutraukiamas.
Mokslininkai teigia, kad chemoterapiją pajutusios vėžinės ląstelės pereina į kitą būseną, vadinamą DTP (drug-tolerant persister), kuomet yra ypatingai atsparios vaistams. Ši būsena primena hibernaciją – metabolizmo sulėtėjimą, kuris padeda kai kuriems gyvūnams iš esmės permiegoti žiemą.
Įdomu tai, kad vėžys pasitelkia autofagiją. Šis procesas įprastai padeda atsikratyti negyvų ląstelių – kitos jas tiesiog suvalgo. Vėžinės ląstelės daro tą patį ir tai joms padeda ilgiau ištverti chemoterapiją.
Mokslininkai vaistais sustabdė autofagiją auglio mėginyje ir pastebėjo, kad chemoterapija vėl tapo veiksminga. Tai galėtų būti vienas iš būdų, padedantis kovoti su chemoterapijai atspariais augliais.
Žinoma, ta savotiška hibernacija yra tik vienas iš būdų, kaip augliai saugosi nuo chemoterapijos. Ir mokslininkai jau žino dar bent kelis.
Ateityje reikės naujų tyrimų, kurie padėtų nustatyti, kodėl vienas ar kitas auglys tapo atsparus chemoterapijai. Suprasdami šiuos procesus mokslininkai galės kurti efektyvesnius vaistus, gaudančius vėžines, bet tuo pačiu tausojančius sveikas ląsteles.
