Tarptautinė komanda, vadovaujama balso tyrinėtojo Christiano Herbsto iš Vienos universiteto Austrijoje, teigia, kad jų tyrimas paneigia plačiai paplitusį įsitikinimą, jog murkimą sukelia aktyvūs raumenų susitraukimai.
Ch.Herbst su kolegomis aštuonioms mirusioms naminėms katėms pašalino gerklas, kuriose yra balso stygos. Tada jie suspaudė balso stygas ir pro jas išstūmė šiltą, sudrėkintą orą.
Be jokių raumenų susitraukimų ar nervinio poveikio, visos aštuonios gerklos išleido murkimo garsą dėl savaiminių balso klostės svyravimų, kurių dažnis buvo panašus į naminių kačių murkimo dažnį, t. y. 25-30 Hz.
Šis netikėtas atradimas rodo, kad raumenų susitraukimas nėra būtinas, kad katės murktų. Pagrindinė varomoji jėga gali būti jungiamojo audinio struktūros, nors tai reikėtų įrodyti išmatavus šį procesą su gyvomis katėmis, o tai šiek tiek sudėtingiau.
„Nors mūsų duomenys visiškai neatmeta aktyvaus raumenų susitraukimo hipotezės apie murkimą, – rašo komanda, – jie rodo, kad kačių gerklos gali lengvai išgauti murkimo režimo garsus, kurių pagrindiniai dažniai yra 25-30 Hz, be nervinio indėlio ar raumenų susitraukimo.“
Priežastis, kodėl katės murkia, tebėra paslaptis. Kai kurios teorijos teigia, kad murkimas rodo pasitenkinimą. Tyrimai taip pat rodo, kad murkimas turi gydomųjų galių.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Current Biology“.
