Recenzuojamame žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“ publikuoti du straipsniai, kurių autoriai tikina, jog egzistuoja visai nemenka tikimybė, jog gyvybei tinkamos planetos gali egzistuoti lygiagrečiose visatose – net jeigu tas visatas ištaškė tamsioji energija, rašo livescience.com.
Idėja, kad mūsų Visata yra tik viena iš daugelio, o galbūt net ir begalybės, kitų visatų, yra vadinama multivisatų teorija. Mokslininkai iki šiol manė, kad tokios lygiagrečios visatos, jeigu jos ir egzistuoja, turėtų atitikti itin griežtą rinkinį kriterijų, kuris leistų formuotis žvaigždėms, galaktikoms ir gyvybei tinkamoms planetoms, kokių esama ir mūsų Visatoje.
Tačiau naujus tyrimus vykdę mokslininkai atliko didelės apimties kompiuterinius modeliavimus, kurie leido sukurti naujas visatas su skirtingomis pradinėmis sąlygomis. Jie nustatė, kad gyvybei tinkamas sąlygas galima apibrėžti šiek tiek plačiau, nei manėme iki šiol – ypač kuomet eina kalba apie paslaptingą tamsiosios energijos trauką.
Tamsioji energija
Tamsioji energija yra paslaptinga, nematoma jėga, kuri, kaip manoma, egzistuoja mūsų Visatos tuščioje erdvėje. Galima būtų įsivaizduot, kad tai yra nesutaikomas gravitacijos priešas: jeigu gravitacija traukia materiją prie materijos, tai tamsioji energija elgiasi priešingai (ir šiame gravitacijos bei tamsiosios energijos pasigalynėjime laimi labai didele persvara).
Mūsų Visata ne šiaip plečiasi dėl nuolatinio, nematomo tamsiosios energijos stūmimo. Plėtimosi greitis kasdien vis didėja. Manoma, kad Visatoje besiplečiant tuščios erdvės tūriui, ją užpildo vis daugiau tamsiosios energijos (tamsioji energija – visa ne tas pats, kaip tamsioji materija, kuri, kaip manoma, yra kažkokia neaptinkama ir niekaip neužfiksuomama materijos forma, atsakinga už keistus gravitacinius galaktiniu mastu stebimus reiškinius).
Mokslininkai tiksliai nežino, kas yra tamsioji energija ar kaip ji veikia. Kai kurie fizikai mano, jog tai yra savaiminė erdvės savybė – tai, ką Albertas Einsteinas vadino kosmologine konstanta. Kiti įsitikinę, kad tai yra fundamentali jėga, vadinama kvintescencija ir kuriai būdingos dinamiškos savybės. Treti netgi nesutinka, kad tamsioji energija apskritai egzistuoja. Tačiau kol kas bendrai sutariama, kad tamsiosios energijos (na, su sąlyga, kad ji egzistuoja apskritai) yra labai daug – iš jos turėtų būti sudaryta apie 70 proc. Visatos masės.
Dėl kažkokių nežinomų priežasčių šis kiekis yra tiksliai toks, kad leistų galaktikose rastis gyvybei. Manoma, kad jeigu gyventume visatoje su didesniu tamsiosios energijos kiekiu, tai erdvė plėstųsi per greitai ir galaktikos tiesiog negalėtų susiformuoti. Jeigu tamsiosios energijos būtų per mažai, tai dėl nebevaldomos gravitacijos visos galaktikos sugriūtų į save ir gyvybė neturėtų galimybių atsirasti.
Bet mokslininkai iki šiol nesutarė, kas yra „per daug“ arba „per mažai“ tamsiosios energijos. O būtent į šį klausimą dalinai ir atsakė naujausių tyrimų autoriai.
Gyvybė visada atranda kelią
Tarptautinė mokslininkų iš Anglijos, Australijos ir Nyderlandų komanda, pasinaudodama modeliavimo programa „Evolution and Assembly of Galaxies and their Environments“, modeliavo hipotetinių visatų gimimą, gyvenimą ir mirtį. Kiekvieno modeliavimo metu mokslininkai pakeisdavo tamsiosios energijos kiekį Visatoje – nuo visiško jos nebuvimo iki keliais šimtais kartų didesnio kiekio nei mūsų Visatoje.
Gera žinia yra tai, kad gyvybė galėjo egzistuoti net tose visatose, kuriose tamsiosios energijos buvo 300 kartų daugiau nei mūsiškėje.
„Mūsų modeliavimai parodė, kad pagreitintas visatos plėtimasis, varomas tamsiosios energijos, praktiškai neturi poveikio žvaigždžių susidarymui, vadinasi, ir vietų, kuriose gali rastis gyvybė, susikūrimui. Netgi kelis šimtus kartų padidinto tamsiosios energijos kiekio nepakako, kad gautume negyvą visatą“, – aiškino vieno iš tyrimų bendraautoris, Vakarų Australijos universiteto mokslinis bendradarbis Pascalis Elahi.
Tai yra gera žinia nežemiškos gyvybės paieškų ir multivisatų teorijos šalininkams. Tačiau šio tyrimo autoriai kelia ir kitą klausimą: jeigu galaktikos sugebėtų susidaryti net esant kur kas didesniam tamsiosios energijos kiekiui, tai kodėl mūsų galaktikoje jos tai, atrodytų, nedaug?
„Manau, turėtume ieškoti naujų fizikos dėsnių, kurie paaiškintų šią iš pažiūros keistą mūsų Visatos savybę“, – sakė Durhamo universiteto Skaičiuojamosios komologijos instituto profesorius Richardas Boweris.
Žinoma, apie naujų fizikos dėsnių atradimą pašnekėti paprasčiau nei iš tiesų tai padaryti. Bet mokslininkai lengvai nepasiduos – o galbūt, norėdami palengvinti šių dėsnių atradimą, jie turėtų atkreipti dėmesį į lygiagrečias visatas – juk ten gali būti kokių nors protingų sutvėrimų, kurie tai jau padarė.
