XVII – XVIII a. Lenkijoje užfiksuota keletas neįprastų brutalių praktikų, kurios tapo įprastomis norint apsisaugoti nuo „vampyrų“ proveržio.
Nuo didelių akmenų, padėtų prie mirusiųjų smakrų, iki pjautuvų aplink jų krūtines, archeologų radiniai rodo, kad žmonės ėmėsi įvairiausių priemonių, kad mirusieji nepakiltų iš kapų.
Nuo didelių akmenų, padėtų prie mirusiųjų smakrų, iki pjautuvų aplink jų krūtines, archeologų radiniai rodo, kad žmonės ėmėsi įvairiausių priemonių, kad mirusieji nepakiltų iš kapų.
Tačiau istorikai niekaip negalėjo atsakyti į klausimą, kodėl vietiniai gyventojai taip bijojo kai kurių žmonių ir kodėl buvo įsitikinę, kad jie yra vampyrai.
Yra įvairiausių teorijų, tačiau labiausiai paplitusi buvo ta, kad vietinių įtarimų susilaukdavo atvykėliai iš kitų miestų. Iki šiol niekas nebuvo tyręs, ar šių žmonių palaikai buvo kuo nors unikalūs.
Pirmajame Pietų Alabamos universiteto mokslininkų tyrime teigiama, kad mirusieji visiškai nebuvo keistuoliai – visų rastų žmonių palaikai byloja juos buvus vietiniais.
Mokslininkai ištyrė šešių Lenkijos šiaurinėje dalyje palaidotų „vampyrų“ palaikus. „PLOS One“ publikuotame tyrime teigiama, kad „vampyrai“ buvo vietiniai, taigi greičiausiai jie tapo aukomis dėl socialinės tapatybės arba mirties būdo.
Savo tyrime mokslininkai pateikia ir alternatyvią teoriją – „vampyrai“ galėjo žūti nuo choleros epidemijos, kuri buvo paplitusi Rytų Europoje XVII amžiuje. Mokslininkai mano, kad mirusieji nuo infekcijos buvo laikomi galinčiais prisikelti.
„Po Viduramžių sekusio periodo gyventojai nesuprato, kaip plito liga, ir liga bei žmonių mirtys buvo aiškinami nepaaiškinamais reiškiniais – šiuo atveju – vampyrais“, – pranešime spaudai cituojama vyriausioji tyrėja Lesley Gregoricka.
