Šis atradimas taip pat gali pagrįsti intriguojančią prielaidą, kad galingas meteorito smūgis galėjo reikšmingai pakeisti Žemės klimatą ir padėti užbaigti mūsų planetos „gilaus įšalo“ laikotarpį.
Mokslininkai seniai įtarė, kad atokioje Australijos vietovėje esantis Jarabubos krateris yra milijardų metų senumo.
Tačiau tokių darinių amžių nustatyti nelengva: seni krateriai paprastai būna smarkiai paveikti erozijos ir tektoninių procesų, įskaitant žemės drebėjimus, „palaipsniui ištrinančius geologinę praeitį“, sakoma žurnale „Nature Communications“ paskelbtame straipsnyje.
Netgi kai krateriai tebėra išlikę, įvertinti jų amžių – sudėtinga.
Kad tiksliai nustatytų Jarabubos amžių, tyrėjai ieškojo toje vietovėje aptinkamų mineralų „smūginės rekristalizacijos“ pėdsakų. Galingi meteoritų smūgiai gali pakeisti tokių mineralų kaip cirkonas ir monacitas, struktūrą.
Jonų datavimas
Tačiau ieškant tokių pėdsakų tenka peržiūrėti daugybę mikroskopinių mineralų grūdelių. Mokslininkams darbą palengvino modernus skenavimo metodas, žinomas kaip didelės skiriamosios gebos mikromėginių jonų zondavimas (angl. Sensitive High Resolution Ion Micro Probe, SHRIMP).
Mineralų grūdeliuose aptinkami urano pėdsakai leido mokslininkams nustatyti tikslią kraterio susidarymo datą. Paaiškėjo, kad jis susiformavo laikotarpiu, kai mūsų planetoje buvo besibaigiąs didžiulio masto ledynmetis – vadinamoji „sniego gniūžtės“ epocha.
„Po Yarabubos smūgio apie 400 mln. metų uolienose nebuvo ledyninių nuogulų“, - naujienų agentūrai AFP sakė prie šio tyrimo prisidėjęs profesorius Chrisas Kirklandas (Krisas Kerklandas), dirbantis Curtino universiteto Žemės ir planetologijos mokykloje.
„Smūgis atitinka speiguotų sąlygų Žemėje pabaigos kontekstą“, – pridūrė jis.
Tyrėjai kelia prielaidą, kad Jarabubos meteoritas nukrito vietoje, kuri tuo metu tebebuvo dengiama ledo – kaip ir didžioji dalis Žemės rutulio paviršiaus.
Galingas smūgis, palikęs apie 70 km skersmens kraterį, galimai išgarino pusę trilijono tonų ledo, rodo mokslininkų grupės sukurti modeliai.
„Jeigu smūgis teko ledo skydui, tuomet turėjo pasklisti didžiulis kiekis vandens garų, kurie yra dar veiksmingesnės šiltnamio efektą sukeliančios dujos negu anglies dvideginis“, – AFP sakė studijos pagrindinis autorius Timmonsas Ericksonas, dirbantis NASA Johnsono kosmoso centre ir Curtino Žemės ir planetologijos mokykloje.
„Tai savo ruožtu galėjo sukelti planetos atšilimą“, – aiškino jis.
„Mintinis eksperimentas“
Ši prielaida gali nustebinti daugelį ekspertų.
Tyrėjai pripažįsta neturintys įrodymų, kad smūgio vieta buvo dengiama ledo. Be to, didelių meteoritų smūgiai dažniau yra siejami su atmosferos atvėsimo, o ne įšilimo laikotarpiais.
„Jie neturi jokių įrodymų, kad toje vietoje buvo ledynas – tai veikiau yra mintinis eksperimantas, prielaida“, – sakė šiame tyrime nedalyvavęs Volongongo universiteto aplinkos kaitos profesorius Timas Barrowsas.
T.Erickson irgi pripažino, kad ši hipotezė kol kas nėra labai tvirta.
„Tikimės, kad ji paskatins kitus tyrėjus aiškinti, kokį poveikį Žemės klimatui galėtų padaryti [asteroido] smūgis „sniego gniūžtės“ scenarijumi“, - sakė jis.
T.Barrowsas reiškė abejones dėl klimato kaitos teorijos, bet gyrė „itin įspūdingą datavimą“. Pasak mokslininko, panaudotas metodas gali padėti iš naujo ištirti kitus prastai išsilaikiusius meteoritinius kraterius.
Studijos autoriai reiškė viltis, kad jų išvados paskatins tyrėjus paieškoti nuosėdinėse uolienose galimų Jarabubos asteroido smūgio pasekmių pėdsakų, taip pat taps papildomu akstinu imtis tolesnio kraterių datavimo.
„Vienintelis būdas suprasti smūgių Žemei tempą – pažvelgti atgal į istoriją ir nustatinėti kraterių susidarymo laiką“, – pažymėjo Ch.Kirklandas.
„Šis darbas rodo, kad esama smūgių [liekanų], išsilaikiusių senose, smarkiai erozijos paveiktose mūsų planetos vietose“, – pridūrė jis.
