Paslaptingas švytėjimas
Kometos – tai nuo Saulės sistemos formavimosi laikų likę ledo ir dulkių objektai, kurie kartais iš šaltų išorinių sistemos pakraščių praskrenda pro Žemę.
Dar XX a. trečiajame dešimtmetyje Gerhardas Herzbergas, vėliau gavęs Nobelio premiją už laisvųjų radikalų ir kitų molekulių tyrimus, spėjo, kad žalią kometų švytėjimą gali lemti iš dviejų tarpusavyje sujungtų anglies atomų sudaryta molekulė, vadinama dikarbonatu. Naujajame tyrime, paskelbtame žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“, G.Herzbergo teorija buvo patikrinta.
Dikarbonas yra reaktyvus, o kosmose jo yra žvaigždėse, miglose ir kometose. Tačiau susidūręs su Žemės atmosferoje esančiu deguonimi, dikarbonatas greitai reaguoja ir „sudega“, „Popular Science“ sakė tyrimo autoriai.
Šis tyrimas yra pirmas kartas, kai mokslininkams pavyko tiksliai ištirti, kaip molekulė skyla veikiama galingų ultravioletinių spindulių. Laboratorijoje komandai teko imituoti arti Žemės esančią aplinką, naudojant vakuumines kameras ir tris skirtingus ultravioletinius lazerius. Kadangi dikarbonatas reaguoja labai greitai, jiems teko jį sintetinti vietoje, lazeriu išskaidant didesnę molekulę.
Jie patvirtino, kad žalią kometų šviesą skleidžia dikarbonato molekulės, kurios, veikiamos saulės šviesos kosmose, gali absorbuoti ir skleisti matomą šviesą, rašo „Popular Science“.
Kometose dikarbonatas susidaro, kai saulės šviesa įkaitina ledą, kurio dalis tikriausiai yra sudaryta iš acetileno – vandenilio ir anglies mišinio.
Vandenilio atomai išsilaisvina iš acetileno molekulių, o be jų ryšiai tarp anglies atomų „vėl užsitraukia“, sudarydami dvigubas anglies molekules.
Saulei kaitinant kometos kūne esančias molekules, jos įgauna energijos ir švyti, tačiau greitai suskyla į pavienius anglies atomus, nespėjusios pasiekti kometos uodegos Tai paaiškina, kodėl žalias švytėjimas yra tik aplink kometos kūną.
