Mokslininkai pradėjo stebėti raudonąją supermilžinę, pavadintą SN 2020tlf ir esančią maždaug už 120 mln. šviesmečių nuo Žemės, likus daugiau nei 100 dienų iki jos galutinio žlugimo, teigiama naujame tyrime, sausio 6 d. paskelbtame „Astrophysical Journal“.
Per tą laiką tyrėjai matė, kaip iš žvaigždės paviršiaus išsiveržė didžiuliai dujų kamuoliai ir ji nušvito ryškiais šviesos blyksniais. Toks reiškinys prieš supernovos sprogimą buvo didelė staigmena, nes ankstesniuose raudonųjų superžvaigždžių, kurios ruošiasi sprogti, stebėjimuose nebuvo pastebėta jokių panašių išsiskyrimo pėdsakų, teigė tyrėjai.
„Tai proveržis mūsų supratime apie tai, ką masyvios žvaigždės daro likus kelioms akimirkoms iki mirties“, – „Live Science“ sakė pagrindinis tyrimo autorius Wynnas Jacobson-Galánas. „Pirmą kartą stebėjome raudonosios superžvaigždės sprogimą.“
Kai žvaigždės miršta
Raudonosios superžvaigždės yra didžiausios žvaigždės visatoje pagal tūrį, kurių spindulys šimtus, o kartais ir daugiau nei tūkstantį kartų viršija Saulės spindulį.
Kaip ir mūsų Saulė, šios masyvios žvaigždės gamina energiją savo branduoliuose vykstant elementų branduolių sintezei. Tačiau dėl savo dydžio raudonosios milžinės gali gaminti daug sunkesnius elementus nei vandenilis ir helis, kuriuos degina mūsų Saulė.
Superžvaigždėms deginant vis masyvesnius elementus, jų branduoliai tampa karštesni ir labiau suslėgti. Galiausiai, pradėjusios lydyti geležį ir nikelį, šios žvaigždės pritrūksta energijos, jų branduoliai suyra, o dujinės išorinės atmosferos išmetamos į kosmosą per stiprų II tipo supernovos sprogimą.
Mokslininkai yra stebėję raudonąsias superžvaigždes prieš joms prasidedant supernovai ir tyrinėję šių kosminių sprogimų pasekmes, tačiau iki šiol jie niekada nematė viso proceso realiu laiku.
Naujojo tyrimo autoriai pradėjo stebėti SN 2020tlf 2020 m. vasarą, kai žvaigždė blykstelėjo ryškiais spinduliuotės blyksniais, kuriuos komanda vėliau interpretavo kaip dujų sprogimą žvaigždės paviršiuje.
Naudodamiesi dviem teleskopais Havajuose – Havajų universiteto Astronomijos instituto Pan-STARRS1 teleskopu ir W. M. Kecko observatorija Mauna Kea – mokslininkai stebėjo kaprizingą žvaigždę 130 dienų. Galiausiai, pasibaigus šiam laikotarpiui, žvaigždė nušvito, rašoma „Live Sciece“.
Tyrėjų komanda pastebėjo įrodymų, kad sprogimo metu žvaigždę supo tankus dujų debesis – greičiausiai tos pačios dujos, kurias žvaigždė išmetė per ankstesnius mėnesius, teigė tyrėjai. Tai leidžia manyti, kad žvaigždė pradėjo patirti smarkius sprogimus gerokai anksčiau, nei 2020 m. rudenį suiro jos branduolys.
„Iki šiol niekada nebuvome patvirtinę tokio smarkaus mirštančios raudonosios superžvaigždės aktyvumo, kai matome, kad ji skleidžia tokį švytintį spinduliavimą, o tada suyra ir sudega“, – sakė tyrimo bendraautorė Raffaella Margutti, Berklio universiteto astrofizikė.
Šie stebėjimai rodo, kad raudonosios superžvaigždės patiria reikšmingų vidinės struktūros pokyčių, dėl kurių paskutiniais mėnesiais prieš susinaikinimą įvyksta chaotiški dujų sprogimai, padarė išvadą komanda.
