Nauji tyrimai rodo, kad marsietiškas vėsus klimatas gali leisti bakterijoms išgyventi iki 280 mln. metų po planetos paviršiumi.
Tokios išvados leidžia tikėtis, kad Raudonojoje planetoje kada nors bus galima aptikti senovinės gyvybės pėdsakų ar net gyvybingų organizmų, rašo „Live Science“.
Tyrime mokslininkai nustatė, kad Žemėje aptinkama bakterija Deinococcus radiodurans yra tokia atspari radiacijai, kad gali ištverti 280 milijonų metų radiacijos sąlygomis, būdama 10 metrų gylyje po paviršiumi. Šis mažytis mikroorganizmas Marso paviršiuje, nuolat bombarduojamame kosminės ir Saulės spinduliuotės, galėtų išsilaikyti net 1,5 mln. metų.
Šio mikroorganizmo išlikimo raktas – sausa ir šalta Marso aplinka. Išdžiovintas ir užšaldytas iki -79 laipsnių pagal Celsijų – sauso ledo ir aukštesnių Marso platumų regionų temperatūros – D.radiodurans „tampa fenomenaliai, astronomiškai atsparus radiacijai“, – sakė tyrimo vyresnysis autorius Michaelas Daly.
Atsparumas radiacijai
Jau seniai žinoma, kad D.radiodurans yra atsparūs radiacijai. Jis aptinkamas žmogaus žarnyne ir daugelyje kitų vietų Žemėje ir net daugelį metų išgyveno kosmoso vakuume. Tačiau naujasis tyrimas yra pirmasis bandymas patikrinti viršutinę bakterijos atsparumo radiacijai ribą, kai ji yra išdžiūvusi.
Anksčiau mokslininkai buvo nustatę, kad bakterija, būdama skystoje terpėje, gali atlaikyti 25 000 laipsnių spinduliuotės, „Live Science“ sakė M.Daly.
M.Daly ir jo kolegos išdžiovino ir užšaldė D.radiodurans, o tada bombardavo bakterijas gama ir protonų spinduliuote, imituodami kosminę spinduliuotę iš tolimojo kosmoso ir saulės spinduliuotę. Jie nustatė, kad išdžiovintos ir užšaldytos šios bakterijos gali išgyventi protu nesuvokiamą 140 000 grėjų spinduliuotę.
Tai prilygsta dozei, kurią per 1,5 mln. metų bakterija gautų Marso paviršiuje ir 280 mln. metų būdama 33 metrų po paviršiumi.
Organizmai švitinimą išgyvena dviem būdais, „Live Science“ sakė tyrimo bendraautorius Brianas Hoffmanas. Pirma, jie turi kelias savo genomo kopijas, kurios yra atsarginė kopija radiacijos pažeistoms dalims. Antra, jie sukaupia didelį kiekį mangano antioksidantų, kurie sulaiko radiacijos sukeltas žalingas molekules. Šių molekulių sulaikymas apsaugo baltymus, kurie taiso organizmo DNR, nuo pažeidimų.
Gyvybė Marse
D.radiodurans išsivystė Žemėje, kur atmosfera saugo planetą ir jos organizmus nuo didžiausios radiacijos. Bakterija tikriausiai evoliucionavo tam, kad atlaikytų žalą sausringais laikotarpiais, o atsparumas radiacijai yra tik šalutinis šios evoliucijos poveikis, sakė M.Daly. Bet kuri Marso bakterija turėjo vystytis aplinkoje be tokios apsaugos ir greičiausiai turėjo išsiugdyti panašų atsparumą radiacijai.
Marse jau 2 mlrd. metų nebuvo plačiai paplitusio skysto vandens, todėl net jei senovinė gyvybė ten ir išsivystė, 280 mln. metų vis dar yra per trumpas laiko tarpas, kad būtų galima teigti, jog planetoje yra daugybė bakterijų, likusių iš tų laikų. Tačiau kadangi Marso atmosfera yra labai plona, meteoritai reguliariai krenta ant planetos paviršiaus. Šiluma ir skystas vanduo, išsiskiriantys per šiuos smūgius, potencialiai galėtų pažadinti miegančias požemines bakterijas ir sudaryti sąlygas laikinam gyvybės suklestėjimui.
Net jei ši laikinos oazės teorija nėra teisinga, ilgalaikis bakterijų potencialas Marse reiškia, kad uolienose vis dar gali būti senovinės gyvybės pėdsakų. DNR ir kiti gyvybės požymiai galėtų egzistuoti kaip fragmentai, net jei organizmai jau seniai mirę.
Tyrimo autorių teigimu, šios išvados taip pat turi reikšmės siekiant išvengti Marso užteršimo Žemės bakterijomis. Bet kokia D.radiodurans, patekusi į marsaeigį, greičiausiai išgyventų kelionę iš Žemės į Raudonąją planetą.
Kadangi vis daugiau misijų siekia grąžinti mėginius iš Marso į Žemę, bus svarbu užtikrinti, kad Žemės mikroorganizmai nebūtų atsitiktinai nugabenti į Marsą ir supainioti su nežemiškos kilmės gyviais.
