Kronebreno ledynas – už pusvalandžio skrydžio nuo centro, kuriame įsikūrę Svalbardo universiteto tyrėjai. Ledynas – milžiniškas. Nustatę, kad per pastaruosius trejus metus jis kilometru tapo mažesnis, mokslininkai įrengė aštuonias kameras, kurios vasarą stebėjo ledyną ir fotografavo kas 10 minučių – tam, kad išvadas paremtų ne tik palydovo informacija, temperatūrų matavimais, bet ir foto filmais.
Dalis duomenų analizuojama Longjyrbijene, vaizdingame miestelyje, kuriame gyvena dauguma iš maždaug trijų tūkstančių Svalbardo gyventojų. Moksliniai tyrimai vietos ekonomikos ramstis. Tirpstantys ledynai – jau daug metų svarbus taršos priešininkų argumentas, bet svarbu išsiaiškinti, kaip juda ir skilinėja ledai, tuomet ekspertai galės pateikti tikslesnes prognozes.
„Klimato permainos gali trejopai paveikti ledynus. Tai, kad ledynai ir ledkalniai tirpsta, yra akivaizdu, bet gali keistis jų judėjimo greitis, kaip juda ledai ir atskyla ledkalniai, iki šiol nėra deramai suvokta. Nėra sukurti tinkami kompiuteriniai modeliai, kuriuos naudojame prognozėms, taigi tiriame tuos dinamiškus procesus“, – sako Svarlbardo universiteto tyrėjas prof. Daughas Bennas.
Kitaip, negu palydovo informacija, tokie vaizdai padeda detaliau vertinti ledynų permainas, stebėti fiordų plėtimąsi.
„Kronebreno ledynas – uola, kuri tęsiasi iki pat jūros dugno. Jeigu fiordo vanduo šyla, jis iš apačios tirpto ledą, priekinė jo dalis griūna, nes iš apačios jos niekas nepalaiko“, – tikina D.Bennas.
Suprantama – ledynai greičiau nyksta, kai juos iš apačios atakuoja šiltesnis vanduo, o iš viršaus – šiltas vanduo. Ledai dengia 10 procentų planetos, juose – trys ketvirtadaliai pasaulio gėlo vandens išteklių. Kuo didesnė tarša, tuo blogiau ledynams, pasak mokslininkų, jeigu Paryžiaus konferencijoje nebus pasiektas pasaulinis įpareigojantis susitarimas dėl taršos mažinimo, iki šimtmečio pabaigos vandenynų lygis gali pakilti iki vieno metro.