Tokie audringi procesai gali paaiškinti, kodėl Žemė tapo palankia vieta gyvybei atsirasti jau prieš maždaug 4 mlrd. metų, kai planeta ir jos centrinis šviesulys buvo daug vėsesni, sakoma straipsnyje, paskelbtame žurnale „Nature Geoscience“.
Tuo metu Saulė buvo apie trečdaliu blankesnė negu dabar, bet taip pat daug neramesnė, nustatė tyrėjai.
Saulė buvo apie trečdaliu blankesnė negu dabar, bet taip pat daug neramesnė.
Dažnai pasikartojantys superžybsniai tikriausiai suskaidydavo atmosferos azoto molekules (N2), iš kurių susidarydavo azoto oksido (N2O, žinomo kaip linksminamosios dujos), skatinančio šiltnamio efektą. Vykstant panašiems procesams taip pat susidarydavo vandenilio cianido, o iš jo savo ruožtu gali susidaryti amino rūgščių, kurios yra baltymų struktūros pagrindas.
Azotas, kuris labai svarbus visiems gyvybiniams procesams, jaunos Žemės atmosferoje buvo gana inertiškas, todėl turėjo susidaryti aktyviau reaguojančių jo junginių.
Tokių medžiagų gali susidaryti labai aukštoje temperatūroje.
Naujoji studija pagrįsta į jauną Saulę panašių žvaigždžių, kurių amžius – keli šimtai milijonų metų, stebėjimais, taip pat Žemės pirmykštės atmosferos modeliais.
Turime būti dėkingi šiltnamio efektui
Jeigu atmosferoje nebūtų veiksmingų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, akumuliuojančių saulės šilumą, „Žemė prieš 4 mlrd. metų veikiau būtų sniego kamuolys, o ne drėgna ir šilta gyvybę palaikanti planeta“, sakė vienas iš straipsnio autorių Vladimiras Airapetianas.
Naujausias modelis „paaiškina iki šiol neišspręstą „blankios jaunos Saulės“ paradoksą veiksmingu „linksminančių dujų“ susidarymu žemuosiuose Žemės atmosferos sluoksniuose“ toje epochoje.
„Mūsų modelis aprašo „kosminę“ dedamąją, reikalingą gyvybės biologinėms molekulėms susidaryti“, – V.Airapetianas rašo elektroniniame laiške, atsiųstame naujienų agentūrai AFP.
Galingi saulės žybsniai galbūt buvo sukėlę panašių padarinių kitose planetose.
Studijoje taip pat keliama prielaida, kad galingi saulės žybsniai galbūt buvo sukėlę panašių padarinių kitose planetose.
„Geologiniai įrodymai byloja, kad maždaug tuo pačiu metu Marsas taip pat buvo paradoksaliai šiltas ir drėgnas“, – sakė Niujorke įsikūrusio Carlo Sagano instituto planetologas Ramses Ramirezas, komentuodamas naująją studiją.
Tikėtina, kad Marse tuo metu pasireiškė „panaši saulės ir atmosferos sąveika“, kaip ir jaunoje Žemėje.
„Šios išvados gali būti reikšmingos prognozuojant klimatą ir potencialią biologiją į Žemę panašiose egzoplanetose, besisukančiose aplink žvaigždes, panašias į labai jauną Saulę – ypač žvaigždes, kurios būdingos itin galingi magnetinio lauko virsmai ir labai smarkios saulės superaudros“, – pažymėjo R.Ramirezas.
