Rūdys – tai geležies oksidas, o geležis – pagrindinė plieno sudedamoji dalis. Nerūdijantis plienas egzistuoja, bet laivams ir automobiliams jis naudojamas retai. Plienas dažniau saugomas kokia nors danga, pavyzdžiui, dažais ar kokiu nors aliuminio turinčiu mišiniu.
Tačiau jūrinė aplinka, kurioje gausu druskos, tokias dangas nugraužia ir tuomet plienas vis tiek pradeda rūdyti. Pietų Korėjos mokslininkai sugalvojo, kaip itin efektyviai apsaugoti plieną nuo aplinkos poveikio.
Korėjos Jūrininkystės ir vandenynų universiteto mokslininkai sukūrė aliuminio, magnio ir silicio dangą plienui. Tai – visas procesas, o ne naudojimui paruoštas komercinis produktas. Pirmiausia plienas panardinamas į karštą aliuminio-silicio mišinį. Tuomet jis dengiamas magniu, naudojant garų nusodinimo metodą. Galiausiai, naujoji danga kaitinama 375 °C temperatūroje.
Mokslininkai išbandė savo išradimą standartiniame sūraus vandens purškimo teste. Tik aliuminio ir silicio mišiniu dengtas plienas pasirodė taip pat gerai kaip galvanizuotas – rūdys pasirodė po 800 valandų.
Nauja danga padengtas, bet nekaitintas plienas ėmė rūdyti po 1600 valandų. 30 minučių kaitintas naujos dangos pavyzdys 2000 valandų sūraus vandens teste kentėjo be didesnių rūdžių, tačiau vėliau ėmė rūdyti labai greitai. Geriausiai pasirodė tik 5 minutes kaitintas pavyzdys, kuris ir po 2400 valandų teste turėjo vos kelias nežymias rūdis.
Mokslininkai teigia, kad nors magniu plienas dengiamas vėliausiai, vidinis dangos sluoksnis yra sudarytas iš aliuminio, silicio ir magnio, išorinis – daugiausia iš aliuminio. Kaitinimas padeda šioms dangoms stabilizuotis.
Taip, sūraus vandens purškimo testas neatitinka realių sąlygų. Rūdijimas tokiuose testuose yra dirbtinai greitinamas. Tačiau jis leidžia palyginti skirtingų dangų efektyvumą ir nauja aliuminio-magnio-silicio danga atrodo geriau nei kitos apsaugos nuo rūdžių.
