Mokslininkai dabar gali „iššifruoti“ žmonių mintis net neliesdami jų galvų, pranešė „The Scientist“.
Ankstesni minčių skaitymo būdai rėmėsi elektrodų implantavimu giliai į žmonių smegenis. Naujasis metodas, aprašytas rugsėjo 29 d. pranešime, paskelbtame išankstinių spaudinių duomenų bazėje bioRxiv, remiasi neinvaziniu smegenų skenavimo metodu, vadinamu funkciniu magnetinio rezonanso tyrimu (fMRI). fMRI stebi deguonies prisotinto kraujo srautą smegenyse, o kadangi aktyvioms smegenų ląstelėms reikia daugiau energijos ir deguonies, ši informacija netiesiogiai parodo smegenų aktyvumą.
Dėl savo pobūdžio šis skenavimo metodas negali užfiksuoti smegenų veiklos realiuoju laiku, nes smegenų ląstelių skleidžiami elektriniai signalai juda daug greičiau nei kraujas juda per smegenis. Tačiau stebėtina, kad tyrimo autoriai nustatė, jog jie vis dėlto galėjo naudoti šį netobulą netiesioginį matą žmonių minčių semantinei reikšmei iššifruoti, nors ir negalėjo išversti žodis žodin.
„Jei prieš 20 metų būtumėte paklausę bet kurio pasaulio kognityvinės neurobiologijos mokslininko, ar tai įmanoma, jie būtų jus išjuokę“, – „The Scientist“ sakė vyresnysis autorius Aleksandras Hutas.
Atlikdama naująjį tyrimą, kuris dar nebuvo recenzuojamas, komanda nuskenavo vienos moters ir dviejų 20-30 metų amžiaus vyrų smegenis. Kiekvienas dalyvis per kelis seansus iš viso klausėsi 16 valandų įvairių tinklalaidžių ir radijo laidų. Po to komanda šiuos nuskaitymus perdavė kompiuteriniam algoritmui, kuris palygino garso įrašo modelius su įrašyto smegenų aktyvumo modeliais, rašo „Science Alert“.
Algoritmas galėjo paimti fMRI įrašą ir pagal jo turinį sukurti istoriją, kuri „gana gerai atitiko pradinį tinklalaidės ar radijo laidos siužetą“, – „The Scientist“ sakė A.Huthas. Kitaip tariant, algoritmas pagal smegenų aktyvumą galėtų nustatyti, kokią istoriją girdėjo kiekvienas dalyvis.
Vis dėlto algoritmas padarė keletą klaidų, pavyzdžiui, sukeitė veikėjų įvardžius ir pirmojo bei trečiojo asmens vartojimą. Jis „gana tiksliai žino, kas vyksta, bet ne tai, kas ką daro“, – sakė T.Huthas.
Atlikus papildomus bandymus, algoritmas galėjo gana tiksliai paaiškinti nebyliojo filmo, kurį dalyviai žiūrėjo, siužetą. Jis netgi galėjo atpasakoti istoriją, kurią dalyviai įsivaizdavo pasakojantys savo galvose. Ilgainiui tyrėjų komanda siekia šią technologiją tobulinti taip, kad ją būtų galima naudoti smegenų ir kompiuterio sąsajose, skirtose žmonėms, kurie negali kalbėti ar rašyti.
