Viena iš populiariausių hipotezių, paaiškinančių Mėnulio susidarymą, teigia, jog jis susidarė po to, kai Marso dydžio objektas, pavadintas Tėja (hipotetinė senovės planeta ankstyvojoje Saulės sistemoje), susidūrė su Žeme maždaug prieš 4,5 mlrd. metų.
Tada susidaręs nuolaužų debesis dėka gravitacijos per metus susijungė ir suformavo Mėnulį, tokį, kokį žinome šiandien, nors detalės apie hipotetinį susidūrimą tebėra paslaptis.
Viena iš svarbiausių iki šiol dėlionės dalių yra ta, jog per „Apollo“ misijas astronautų atvežtos uolienos buvo labai panašios į uolienas Žemėje.
Dabar naujas Durhamo universiteto mokslininkų modeliavimas siūlo kitokią teoriją: po Žemės ir Tėjos susidūrimo Mėnulis galėjo susiformuoti per daug trumpesnį laikotarpį – per kelias valandas, o ne mėnesius ar metus.
Mokslininkų komanda naudojo pažangiausius superkompiuterius, kad imituotų dviejų susidūrusių kūnų šimtus skirtingų smūgių. Gautas vaizdo įrašas yra stulbinanti dviejų plūduriuojančių objektų animacija.
Dėl gerokai pagerintos jų modeliavimo skiriamosios gebos, palyginti su ankstesnėmis pastangomis, mokslininkai padarė išvadą, kad į Mėnulį panašus palydovas greičiausiai susiformavo per daug trumpesnį laiką. Taip yra todėl, kad mažiau medžiagos, susidariusios po susidūrimo, buvo išlydyta, nei manyta anksčiau.
Kitaip tariant, Mėnulis gali būti sudarytas iš daug didesnio kiekio Žemės medžiagos, ypač kai kalbama apie jo išorinius sluoksnius, o tai yra tikėtina, atsižvelgiant į tai, ką žinome apie palydovo sudėties panašumus.
Teorija taip pat rodo, kad Mėnulis gali turėti tik iš dalies išlydytą šerdį, paaiškinant jo neįprastai ploną plutą ir kodėl yra pasvirusi jo orbita.
