Ledynai Europoje: gyvybės šaltiniai ir reljefo kūrėjai
Kalbėdami apie ledynus dažnai įsivaizduojame didžiulius šiaurinėse Žemės platumose išsidėsčiusius ledyninius skydus, kokius randame Antarktidoje ar Grenlandijos saloje. Tačiau ledynų yra gerokai daugiau ir įvairesnių. Šiuo metu Žemėje priskaičiuojama daugiau negu 200 000 ledynų, kurie nepatenka į ledyninių skydų (>50 000 km2 ploto žemyniniai ledynai) kategoriją.
Tai – ledynų slėnių, kabantys, kalnų karų, ledyninės kepurės ir kiti smulkesni negu 50 000 km2 ploto, dažniausiai kalnuotose srityse išsidėstę ledynai. Tokie ledynai paplitę ir Europoje. Jų masyvai susikaupę Islandijoje, Skandinavijos pusiasalyje, Svalbarde, Pirėnuose bei Europos Alpėse.
Ledynus galima apibūdinti kaip didelę teritoriją užimančias ledo sankaupas, judančias dėl sunkio jėgos. Jie formuojasi vietose, kuriose sniego akumuliacija (prietaka) viršija tirpsmą. Spaudžiamas sniegas tampa firnu, kuris ilgainiui transformuojasi į ledą.
Kadaise, prieš 22–20 tūkst. metų, ledynai (tiksliau, iš Skandinavijos atslinkęs ledyninis skydas) formavo ir mūsų dabartinį reljefą ir kraštovaizdyje paliko dar ir šiandien matomus ryškius pėdsakus. Dabar ledynų vaidmuo ne ką menkesnis: jie saugo gėlą vandenį, maitina Europos upes ir ežerus, reguliuoja vandens nutekėjimą ir oro temperatūrą.
Alpių ledynų tirpimas stebimas iš kosmoso
Nors ledynai Alpėse traukiasi nuo pat ledynmečio pabaigos, per pastaruosius kelis dešimtmečius dėl žmogaus sukelto visuotinio atšilimo pokyčiai vyko sparčiau. Remiantis ilgamečiais GLAMOS (angl. Glacier Monitoring in Switzerland) alpių ledynų stebėjimais, 1973 m. ledynų plotas Šveicarijos Alpėse siekė 1311 km2, o štai 2016 m. sumažėjo iki 961 km2.
Taigi iki 2016 m. prarasta beveik 350 km2 buvusio Šveicarijos Alpių ledynų ploto. Šie didelio masto stebėjimai atliekami remiantis archyvinėmis aero- ir palydovinėmis nuotraukomis.
Nuo 1972 m. Žemę stebinti NASA „Landsat“ misija padeda suprasti ledynų nykimo mastą. Netikros spalvos „Landsat“ palydovų vaizduose matome gausiai lankomą Ronos (pranc. Rhône) ledyną, Ronos upės ištakas Šveicarijoje. Netikros spalvos vaizdas, sudarytas iš infraraudonojo, raudonojo ir žaliojo spektro, išryškina ledynus melsvai balta spalva, o aplinkui esančią augaliją – raudona. Lyginant 2001 ir 2024 m. rugpjūčio mėnesio vaizdus, matyti žymus ledyno ploto sumažėjimas.
Remiantis palydoviniais duomenimis galima stebėti ne tik ledynų ploto kaitą, bet ir suprasti jų aukščio kitimo dinamiką, išmatuoti tūrio pokyčius. Didėjant ledyno masei jis pradeda judėti, o šį judėjimą galima tirti naudojantis aktyviais sensoriais, tokiais kaip „IceSAT-2/GLAS“, ir radarais, pavyzdžiui, palydovu „Sentinel-1“.
Perbraižo Europos šalių ribas
Be ekologinių pasekmių, ledynų tirpimas turi ir politines pasekmes. Dalis sienų tarp Italijos, Šveicarijos ir Austrijos valstybių yra nustatomos pagal vandenskyros linijas, einančias per aukščiausias kalnų vietas.
Tirpstant ledynams ar kolapsuojant viršūnėms, natūrali riba tarp šalių gali pasislinkti. 2006 m. Italija ir Austrija pasirašė susitarimą, kad šių šalių siena taps judri, t. y. bus atsižvelgta į pasienyje esančių kalnų keteros pokyčius. Italijos ir Šveicarijos siena taip pat judri, pavyzdžiui, 2024 m. dėl Materhorno ledyno tirpimo aukščiausiai vietai pasislinkus į Italijos pusę Šveicarija gavo šiek tiek daugiau teritorijos.
Tačiau besikeičiančios valstybių sienos – ne vienintelis svarbus ledynų tirpimo aspektas. Alpės svarbios, nes maitina didžiuosius upių tinklus, tokius kaip Rona arba Reinas, tekančius per kelias valstybes. Šveicarijoje nemažai šalia ledynų įsikūrusių gyvenviečių verčiasi turizmu, tiesiogiai priklausančiu nuo ledynų. Nors lokalūs sprendimai, tokie kaip šviesą atspindinčių geotekstilių naudojimas, gali sulėtinti ledynų nykimą, ilgalaikiai sprendimai reikalauja globalaus masto veiksmų, kurie leistų stabdyti klimato kaitą ir sumažinti jos poveikį šiam jautriam regionui.
