Žemės drebėjimas, kurį sukėlė precedento neturintis keturių sprūdžių lūžimas, taip sukrėtė Žemės plutą, kad drebėjimai įvairiose pasaulio vietose nesiliovė beveik savaitę, teigia tyrėjai.
„Niekuomet nematėme tokio žemės drebėjimo“, – teigė Jutos universiteto geofizikas Keithas Koperis.
„Niekas nesitikėjo tokio dydžio ir pobūdžio žemės drebėjimo. O pasislinkimų sudėtingumas nustebino visus, su kuo tik apie tai kalbėjausi“, – teigė Thorne Lay, planetos mokslų profesorius iš Kalifornijos universiteto Santa Kruze.
Žemės drebėjimas įvyko už maždaug 500 kilometrų į vakarus nuo Sumatros, Indijos-Australijos plokštės, Žemės plutos dalies, apimančios Australiją, rytų Indijos vandenyną ir Indijos subkontinentą, viduryje. Pranešta, kad jo dydis „momento magnitudės“ skalėje siekė 8,6 balų.
Tačiau nauji skaičiavimai parodė, kad tai būta 8,7 balų stiprumo drebėjimo. Pagal logaritminę skalę tai reiškia, kad drebėjimo metu išskirta 40 proc. daugiau energijos nei manyta, teigiama „Nature“ žurnale paskelbtame tyrime.
Tai buvo didžiausias „smūgio ir poslinkio“ žemės drebėjimas (tai reiškia, kad sprūdis atsiveria į šoną, o ne aukštyn ar žemyn) iš kada nors užfiksuotų ir dešimtas pagal dydį iš visų drebėjimų per pastarąjį šimtmetį.
Po dviejų valandų užfiksuotas 8,2 balų drebėjimas prie kito sprūdžio, truputį toliau į pietus. Abu jie buvo juntami nuo Indijos iki Australijos.
Tokio intensyvumo žemės drebėjimai paprastai yra „subdukciniai“, kai plokščių sandūroje viena tektoninė plokštė slysta po kita, sukeldama vertikalų judėjimą, kuris gali sujudinti vandenyną ir sukelti cunamį.
Vienas tokių pavyzdžių – 2004 metų gruodžio 26 dienos 9,1 balų žemės drebėjimas prie Sumatros, kurio sukeltos bangos pražudė milijoną Indijos vandenyno pakrančių gyventojų.
Tačiau balandžio 11 dienos drebėjimas cunamių nesukėlė, nes judėjimas vyko įstrižai. Aukų taip pat buvo nedaug (Indonezijos tarnybų teigimu – dešimt), nes jis įvyko po Indijos vandenynu.
Mokslininkai, besiaiškinantys, kas tą dieną nutiko, mano, kad tuomet beveik vienu metu plyšo mažiausiai keturi sprūdžiai. Per 160 sekundžių jie visi prasivėrė. Dar įdomiau yra tai, kur visa tai vyko.
Tai nutiko toli nuo plokščių, kaip dėlionės detalių sudarančių Žemės plutą, sandūros. Drebėjimas įvyko pačiame Indijos-Australijos plokštės viduryje. Po drebėjimo atsivėrė iki 40 metų pločio įpjova, pavirtinusi senus įtarimus, kad plokštė skyla.
Pasak teorijos, procesas prasidėjo prieš milijonus metų. Jį sukelia plokštės ardymas – vakarinė jos dalis susiduria su Azijos plokšte, neleidžiančia jai judėti, o rytinė dalis slysta po Sumatra.
„Prireiks milijonų metų naujai plokščių sandūrai suformuoti ir greičiausiai prireiks tūkstančio panašių didelių žemės drebėjimų, kad taip nutiktų“, – teigė K. Koperis.
Kitas „Nature“ publikuojamas tyrimas nurodė, kad po to žemės drebėjimai visame pasaulyje fiksuoti dar mažiausiai šešias dienas, tarp kurių – 7 balų žemės drebėjimas Žemutinėje Kalifornijoje Meksikoje, Indonezijoje ir Japonijoje.
Laimei, didieji smūgiai užfiksuoti kaimiškose, o ne miesto vietovėse, „kur jų padariniai potencialiai galėjo būti katastrofiški“, pažymi Rolandas Burgmannas iš Kalifornijos universiteto Berklyje.
„Iki šiol mes, seismologai, visuomet sakydavome: „Nesijaudinkite dėl tolimų žemės drebėjimų, galinčių sukelti vietos žemės drebėjimus“. „Šis tyrimas rodo, kad nors tai nutinka labai retai, tai reali galimybė, jei tik įvyksta reikiamos formos žemės drebėjimas“, – pažymi jis.
