Šis „nežinomas darinys“ buvo aptiktas visai netyčia ir jo neieškant: medikai vykdė pacientų, sergančių prostatos vėžiu, tyrimus taikydami pažangią vaizdinimo technologiją, vadinamą PSMA PET/CT. Kuomet ši procedūra atliekama sušvirkštus kontrastui naudojamos radioaktyvios gliukozės, kompiuterio ekrane „užsižiebia“ augliai.
Tačiau šiuo atveju sužibėjo ne tik augliai, bet ir šis tas visiškai netikėto. Tas „kažkas“ ilgą laiką tūnojo nosiaryklės gale.
Naują liaukų porą mokslininkai pavadino trimito liaukomis, kurios papildė rinkinį jau seniau žinotų seilių liaukų porų.
„Žmonės turi tris rinkinius didelių seilių liaukų porų, bet ne toje vietoje“, – aiškino radiologas onkologas Wouteris Vogelis, dirbantis Nyderlandų vėžio institute.
„Kiek mums žinoma, vienintelės nosiaryklėje esančios seilių arba gleivinės liaukos yra mikroskopinio dydžio, ir jų per gleivinę yra pasklidę apie 1000. Tad įsivaizduokite mūsų nustebimą, kai suradome šią porą“, – sakė ekspertas.
Seilių liaukos, kurios, savaime suprantama, gamina ir išskiria seiles, yra gyvybiškai svarbios mūsų virškinimo sistemos veikimui. Didžiąją dalį skysčio, iš organizmo vidaus patenkančių į mūsų burną, pagamina trys didžiosios seilių liaukų poros – poausinė, pažandinė ir poliežuvinė.
Dar burnos ertmėje yra ir apie 1000 mažųjų seilių liaukų, kurios išsidėsčiusios visoje gleivinėje, tačiau paprastai jos yra per mažos, kad jas būtų galima pamatyti be mikroskopo pagalbos.
Tuo tarpu W.Vogelio ir kolegų atrasta nauja liaukų pora yra gerokai didesnė ir yra už nosies bei virš gomurio, arti žmogaus galvos centro.
„Dvi naujos sritys, kurios užsižiebė, pasižymi ir kitomis seilių liaukų savybėmis. Pavadinome jas trimito liaukomis, nes jų anatominė lokacija yra virš užpakalinio trimito veleno (lot. torus tubarius)“, – teigė pirmasis šio tyrimo autorius, burnos chirurgas, Amsterdamo universiteto mokslininkas Matthijsas Valstaras.
Šias trimito liaukas mokslininkai matė visų 100 pacientų, kurie dalyvavo jų tyrimuose, PSMA PET/CT vaizduose. Be to, atlikus dviejų – vyro ir moters – palaikų fizinį ištyrimą taip pat pavyko surasti šias porines struktūras, makroskopiškai nustatant matomus latakus, atsiveriančius į nosiaryklės sieną.
„Kiek mums žinoma, ši struktūra neatitinka jokių ankstesnių anatominių aprašymų“, – sakė tyrimo išvadose rašo mokslininkai.
Bandant paaiškinti, dėl ko tokia anatominė žmogaus kūno savybė iki šiol nebuvo identifikuota, mokslininkai iškėlė prielaidą, kad taip buvo dėl to, jog šios liaukos yra sunkiai prieinamoje anatominėje vietoje, po kaukolės pagrindu. Visai gali būti, kad anatomijos tyrėjai tuos latakus, išeinančius į nosiaryklę, buvo pastebėję ir anksčiau, tačiau nepagalvojo, kad tai yra didesnės liaukų sistemos dalis.
Be to, gali būti, kad tik naujausia PSMA-PET/CT vaizdinimo technologija leido aptikti šį organą, nes jos galimybės yra gerokai platesnės, nei ultragarso, įprastinės kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimo.
Tyrimo autoriai pripažįsta, kad jų atradimo validavimui reikės išplėsti tyrimus į didesnę, įvairesnių pacientų kohortą, tačiau jau dabar sako, jog šis atradimas parodo dar vieną aiškią vietą, kurios pataikymo reikėtų vengti onkologiniams pacientams taikant spindulinę terapiją, nes seilių liaukos yra labai jautrios radiologiniams pažeidimams.
Preliminarūs duomenys, kurių pagrindas yra 723 pacientai, kuriems atliktas spindulinė terapija, panašu, palaiko šią išvadą, nes tais atvejais, kai spinduliavimas buvo atliekamas kiaurai per trimito liaukų vietą, pacientams pasireikšdavo daugiau komplikacijų. Tad šios žinios ne tik bus naudingos ateityje vykdant onkologines procedūras, bet ir prisideda prie įrodymų, kad ši šimtmečius nepastebėta porinė struktūra iš tiesų yra seilių liaukos.
„Gali būti, kad jie tikrai kažką užčiuopė. Ir jeigu tai tikra, galimai pasikeis medikų požiūris į tos srities ligų gydymą“, – sakė tyrimą komentavusi Rutgerso universiteto (JAV) gydytoja patologė Valerie Fitzhugh.
