Pasak ekspertų, šis proveržis kelia klausimų dėl pačios sąvokos, kas daro gyvūnus – ar net žmones – gyvus.
JAV vykdyto tyrimo autoriai sakė, kad jų pasiekimai vieną dieną gali būti panaudoti gydant žmones po infarktų ir insultų, taip pat – aiškinantis smegenų traumų paslaptis.
Žmonių ir kitų didelių žinduolių smegenyse nervų sistemos funkcijoms būtinos ląstelės ima degraduoti iškart, kai nutrūksta kraujo tekėjimas. Ilgą laiką šis degradavimo procesas būdavo laikomas negrįžtamu.
Tačiau tyrimo rezultatai, kuriuos paskelbė žurnalas „Nature“, rodo, kad kiaulių smegenyse kraujotaką ir ląstelių funkcijas galima atkurti net praėjus kelioms valandoms po mirties.
Federalinėmis lėšomis finansuojamos tyrimų programos „NIH BRAIN“ komanda panaudojo išmestas 32 maistui paskerstų kiaulių smegenis, kuriose kraujotakos ir gliukozės apytakos nebuvo po keturias valandas.
Tuomet panaudodami audinių maitinimo sistemą, kuri pumpuoja skystį, turintį imituoti pro organus tekantį kraują, mokslininkai maitino smegenis dar šešias valandas.
Kai kurios smegenys buvo maitinamos patentuotu gyvybės palaikymo tirpalu, o kitoms buvo duodama kontrolinės medžiagos.
Gyvybės blyksniai
Rezultatai buvo pribloškiantys: dirbtiniu krauju maitintose smegenyse pagrindinės ląstelių funkcijos atsinaujino. Atsigavo jų kraujagyslių struktūra ir mokslininkai net stebėjo tam tikrus kartkartėmis atsinaujindavusius lokalius procesus, įskaitant procesus sinapsėse ir imuninio atsako elementus.
Kontrolinio skysčio gavusios smegenys per kelias valandas virto tuo, ką mokslininkai pavadino mase, „truputį primenančia jogurtą“.
„Buvau be galo nustebęs“, – naujienų agentūrai AFP sakė tyrimui vadovavęs Jeilio universiteto mokslininkas Nenadas Sestanas.
„Mus nustebino tai, kaip gerai išsilaikė struktūra. Nustatėme, kad ląstelių žūties (samprata) yra redukuota, o tai labai jaudinama ir perspektyvu, – sakė jis. – Pagrindinė konceptuali išvada yra tokia: ląstelių žūtis smegenyse įvyksta per ilgesnį laiko tarpą, nei manėme anksčiau.“
Tyrėjų komanda pabrėžė gaivintose smegenyse nepastebėjusi „aukštesnio lygio funkcinės veiklos“, tokios kaip su sąmone siejami elektriniai signalai.
„Tai klinikinis ženklas, kad smegenys gyvos, o mes to niekada neaptikome, – sakė N.Sestanas. – Tai nėra gyvos smegenys, tai smegenys su aktyviomis ląstelėmis.“
Jei būtų buvusi pastebėta tokia veikla, smegenims būtų reikėję anestetikų skausmui slopinti, nors jos jau kelias valandas buvo negyvos, sakė mokslininkai.
„Jei būtų pasirodęs koks nors sąmonę rodantis aktyvumas, būtume turėję sustabdyti eksperimentą“, – sakė Stephenas Lathamas iš Jeilio universiteto Bioetikos centro.
„Tai būtų unikalu: sąmonės išprovokavimas organe, nesusietame su jokia gyva būtybe“, – pridūrė jis.
„Nei gyvos, nei mirusios“
Išvados rodytų, kad mokslininkai galėjo nepakankamai vertinti smegenų sugebėjimą atsikurti po paciento smegenų mirties konstatavimo.
Tačiau ekspertams, pakviestiems pakomentuoti tyrimo, tai iškėlė platesnių filosofinių ir etinių klausimų.
Komentare Djuko universiteto teisės ir filosofijos profesorė Nita Farahany rašė, kad tyrimas „verčia abejoti seniai gyvuojančiomis prielaidomis dėl to, kas daro gyvūną – ar žmogų – gyvą“.
Pasak jos, mokslininkai netyčia sukūrė pilkąją etikos zoną, kai panaudotos kiaulės „nebuvo gyvos, bet nebuvo ir visiškai nugaišusios“.
Oksfordo universiteto medicinos etikos profesorius Dominicas Wilkinsonas sakė, kad šis tyrimas gali turėti itin svarbių pasekmių smegenų tyrimams ateityje.
„Šis tyrimas primena mums, kad „mirtis“ yra ne tiek įvykis, kiek procesas, vykstantis su laiku, – sakė jis. – Ląstelės žmogaus organizme gali būti gyvos kurį laiką po žmogaus mirties.“
Zvonimiras Vrselja, taip pat dirbantis Jeilio Medicinos mokyklos Neuromokslų departamente, sakė, kad komanda planuoja mirusių smegenų palaikymo sistemą naudoti ilgesnį laiką, siekiant pažiūrėti, kaip reaguoja ląstelės.
„Potencialiai galėtume gauti įžvalgų, kaip šias smegenis būtų galima išgelbėti“, – naujienų agentūrai AFP sakė jis.