Vikingų žygiai buvo gana gerai aprašyti – tauta keliavo į Europą maždaug nuo aštuntojo amžiaus pabaigos iki 1066-ųjų kai normandai užėmė Angliją. Tačiau nauji tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad vikingai gebėdavo keliauti ir labai tolimus atstumus, ir pasiekdavo netgi Artimuosius Rytus arba Šiaurės Ameriką.
Kaip vikingai rasdavo kelią iki šių tolimų kraštų tuomet, kai nebuvo Saulės dieną ar žvaigždžių naktį, buvo paslaptis.
Kai kurie istoriniai įrodymai, kaip islandiškos legendos, mini keliones per snieguotą dangų naudojant lauko špatus. Be to, vikingų laivo nuolaužos tyrimai 2002-aisiais parodė, kad kristalai, kartu su kitais orientavimuisi skirtais įrankiais, buvo laive.
Šių dienų lauko špatai yra kristalų tipas, kurie, žiūrint iš skirtingų kampų, sudaro blizgantį optinį efektą.
Paskutinio tyrimo metu mokslininkai atliko bandymą, kurio tikslas buvo patikrinti galimybę, jog tokie kristalai galėjo padėti vikingams plaukti per vandenyną.
Tyrėjai tiki, kad tai buvo trijų žingsnių procesas: (1) naudojant lauko špatą buvo patikrinama šviesos sklidimo kryptis. (2) Tuomet ši informacija buvo panaudojama siekiant nustatyti saulės šviesos kryptį, o galiausiai (3) šešėlis padėdavo nustatyti, kurioje pusėje buvo šiaurė.
Mokslininkai pirmuosius du žingsnius jau buvo patikrinę anksčiau ir liko patenkinti jų rezultatais, o šįkart eksperimentai atlikti su trečiuoju.
Tam dešimties savanorių buvo paprašyta išsiaiškinti Saulės padėtį skaitmeniniame planetariume stovint tam tikruose taškuose ir nustatant padėtį lauko špatu. Atlikus 2,4 tūkst. bandymų mokslininkai pranešė, kad 48 proc. atvejų dalyviams pavyko nustatyti Saulės kryptį vos vieno laipsnio diapazone.
Mokslininkai teigia, kad vikingai lauko špatus galėjo naudoti navigacijai ir debesuotomis dienomis.
