Įvairių Suomijos akademinių institucijų mokslininkai, bendromis pajėgomis atlikę šį tyrimą, pateikė ganėtinai niūrią planetos ateities viziją, numatomą tuo atveju, jeigu pasaulinė ekonomika skubiai nepasikeis. O daugiausia jiems kliūva tai, kad turtingųjų vakarų valstybių ekonomikos pagrindas yra pigi energija – anot mokslininkų, tai jau nebėra įmanoma.
„Ekonomikos jau išnaudojo planetos ekosistemų galimybes susidoroti su atliekomis, atsirandančiomis dėl energijos ir medžiagų naudojimo. Dominuojančios ekonomikos teorijos ir politiką formuojantys ekonominiai modeliai grindžiami išankstine nuostata, kad energijos bei išteklių naudojimas ir toliau augs. Šios teorijos ir modeliai numato, kad egzistuojantys ekonominiai rodikliai didės tik augimo kryptimi. Todėl jie nėra tinkami dabartinės padėties išaiškinimui“, – tvirtina mokslininkai.
Jie tikina, kad vis ryškėjanti klimato kaita jau dabar drastiškai veikia ekosistemas bei biologinę įvairovę ir kad nevaldomo kapitalizmo simptomai – auganti nelygybė, nedarbas, skolos – taip pat prisideda prie visuomenių destabilizavimo. Siekiant užtikrinti, kad žmonijos gyvenimo kokybė Žemėje būtų gera ir ateinančioms kartoms, anot ataskaitos autorių, būtina sukurti naujas ekonomikos sistemas, o ne bandyti planetos ir visuomenės žaizdas gydyti užklijuojant jas pleistru, kaip kol kas tą bando daryti įvairių valstybių ir ekonomikų vadovai.
„JAV ir Eurozonos centriniai bankai ėmėsi nestandartinių priemonių – tokių kaip neigiamos palūkanų normos ir reikšmingos dalies viešosios skolos supirkimo. Šios priemonės šiek tiek sumažino ekonominį spaudimą, tačiau galima užtikrintai teigti, kad nėra sukurtas joks plačiai taikytinas ekonominis modelis, skirtas būtent ateinančiai erai“, – nurodoma ataskaitoje.
Nors šioje ataskaitoje nėra nurodoma jokia ekonominė sistema, kuri galėtų pakeisti kapitalizmą, mokslininkai tvirtina, kad būtų privaloma „transformuoti būdus, kuriais gaminama ir vartojama energija, transportas, maistas ir būstas“. Šių permainų tikslas būtų „pasiekti tokią gamybą ir vartojimą, kad būtų suteikiamos gana geros gero gyvenimo galimybės smarkiai sumažinant naštą gamtinėms ekosistemoms“.
Dar ataskaitos pradžioje mokslininkai nurodo, jog bus būtina taikyti Marshallo planą pasauliniu mastu, kaip kad anksčiau šiais metais pasiūlė Harvardo universiteto atmosferos chemijos profesorius Jamesas Andersonas. Idealiu atveju toks planas reikštų viso pasaulio tarptautinį bendradarbiavimą siekiant kolektyviai pakeisti visuomenės struktūrą siekiant ambicingo galutinio tikslo – visiško anglies dvideginio emisijų eliminavimo. Mokslininkai nurodė, kad galutinė data, kada JAV ir Europos Sąjunga turėtų liautis išmetinėti anglies dvideginį į atmosferą, yra 2040 metai, o likusiam pasauliui šis terminas atidėtas iki 2050 metų.
Tačiau mokslininkai abejoja, kad siekiant šio tikslo visus žmonijos energetinius poreikius, numatant įprastą šių poreikių augimo greitį, bus įmanoma patenkinti vien iš atsinaujinančių šaltinių.
Vienintelis patikimas sprendimas siekiant iki nulio sumažinti anglies dvideginio išmetimą, anot mokslininkų, būtų reikšmingas energijos suvartojimo mažinimas. Dėl to jie ragina valstybes, vadovaujamas pažangiai mąstančių lyderių, plačiu mastu išbandyti radikalius sprendimus, tokius kaip darbo garantijas.
„Tinkamiausi darbai tokiai programai būtų tie, kuriuos iš esmės kiekvienas galėtų atlikti tik šiek tiek pamokytas. Darbų paskirtis galėtų būti aplinkos tvarumo ir atsparumo klimato kaitai didinimas, pavyzdžiui, decentralizuotų energetikos sprendimų diegimas, pasirengimas potvyniams. Tokiu būdu darbo garantija ne tik padidintų mūsų pasirengimą permainoms, bet ir užtikrintų pilną visuomenės užimtumą. Ji sumažintų visuomenės nesaugumą ir būtinybę konkuruoti dėl aplinkai žalingų darbo vietų individualiame ir kolektyviniame lygmenyje“, – ataskaitoje nurodo mokslininkai.
Visą ataskaitą galima perskaityti šioje svetainėje.
