Po šios paprastos užduoties dalyviai ne tik pasakojo apie keistas „išėjimo iš kūno“ patirtis, bet ir ėmė matyti haliucinacijas – monstrus, savo gimines ir save, rašo Sciencealert.com.
Eksperimentui vadovavęs Giovanni'is Caputo iš Urbino universiteto suporavo 20 žmonių (15 iš jų buvo moterys) ir susodino blausiai apšviestame kambaryje metro atstumu vienas nuo kito. Visi į partnerio akis turėjo žiūrėti dešimt minučių.
Po šios paprastos užduoties dalyviai ne tik pasakojo apie keistas „išėjimo iš kūno“ patirtis, bet ir ėmė matyti haliucinacijas – monstrus, savo gimines ir save
Kambario apšvietimas buvo pakankamas, kad žmonės matytų partnerio veido bruožus, tačiau pakankamai tamsus, kad sumažintų bendrą žmogaus spalvų suvokimą.
Kita, kontrolinė 20 savanorių grupė, taip pat buvo išskirstyta poromis, tačiau tarp dviejų sėdinčiųjų buvo siena. Eksperimento dalyviai beveik neturėjo jokios informacijos apie eksperimento tikslą.
Praėjus dešimčiai minučių nuo bandymo pradžios, savanorių buvo paprašyta užpildyti klausimyną ir atsakyti, ką jie patyrė per eksperimentą ir po.
Viename klausimyne buvo susitelkiama į disociacinius simptomus, o kitame klausiama, ką savanoriai matė savo partnerio arba savo veide.
Disociacija yra psichologijoje naudojamas terminas, kuris apibūdina įvairias psichologines patirtis, kurios žmogų priverčia jaustis atskirtu nuo jo aplinkos. Tokie disociaciniai simptomai kaip atminties praradimas, vaizdo matymas iškraipytomis spalvomis ar jausmas, kai pasaulis atrodo netikras, pasireiškia po traumų ar kai kurių svaigiųjų medžiagų vartojimo.
Eksperimento dalyviai į akis žiūrinčioje grupėje sakė išgyvenę iki tol neregėtas patirtis.
G.Caputo aiškino, kad į akis žiūrintys asmenys aplenkė kontrolinę grupę visuose klausimynuose, o iš jų atsakymų galima daryti išvadą, kad žiūrėjimas į kito žmogaus akis stipriai pakeičia vizualinį suvokimą ir žmogaus psichinę būseną.
Šie tyrimų rezultatai panašūs į 2010 m. to paties G. Caputo atliko tyrimo rezultatus, kuomet 50 savanorių žiūrėjo į savo akis veidrodyje 10 minučių ir teigė jau po minutės pradėję regėti iliuzijas, kaip savo veido deformacija.
Tačiau, anot G. Caputo, pastarųjų testų rezultatai, kai buvo žiūrima į kito žmogaus akis, pojūčius iškraipė labiau nei anuomet.
Kas gi vyksta, kad žmonės taip keistai jaučiasi? Kai kurie mokslininkai aiškina, kad psichiniai pokyčiai susiję su nervų sistemos adaptacija, kuri nusako, kaip neuronai gali sulėtėti ar netgi nustoti stabdyti jų atsaką į nekintančią stimuliaciją.
Panašiai paveikti smegenis galima ir žiūrint į vieną tašką, tačiau, anot G. Caputo, kito žmogaus akys padidina disociacijos pojūčius.
Tiesa, mokslininkai pažymi, kad tai yra tik hipotezės ir siekiant aiškumo tyrimą ketinama pakartoti dar bent kartą.