„Prieš 4,4 mlrd. metų, kai mūsų planeta buvo dar labiau įkaitusi, vulkaninis aktyvumas buvo didžiulis, ir mes galime įsivaizduoti, kokiu būdu nuo plokščiakalnių tekėjo panašios ugnies upės ir pripildydavo žemumas lavos ežerais ar netgi vandenynais“, – sako VU geologas prof. Andrejus Spiridonovas.
Mūsų planeta iki šiandienos išlaikė pradinį savo karštį gelmėse, tačiau jį lemia ne tik kūrimosi metu vykę reiškiniai, bet ir radioaktyvumas. „Didžiąją dalį šilumos, einančios iš Žemės gelmių, išskiria būtent uranas, toris ir kalis. Didžiausios jų koncentracijos yra magminėse uolienose, ypač tokiose, kur sudaro Žemės plutą“, – pasakoja A.Spiridonovas.
Tai, pavyzdžiui, tas pats granitas, iš kurio pagamintas ir Gedimino paminklo postamentas Vilniaus Katedros aikštėje. Jo radiokatyvumą nesunku pamatuoti, turint specialų prietaisą: „Visame šiame paminkle turėtų būti daugiau nei kilogramas torio ir radioaktyvumas čia yra apie 10 kartų didesnis nei foninis“, – sako A. Spiridonovas. Kyla klausimas, ar saugu leisti laiką prie tokių paminklų?
Daugiau apie Žemės gelmių karštį ir radioaktyvumą kasdienėje aplinkoje – laidos „Mokslo sriuba“ įraše:
Laida „Mokslo sriuba“ – tai ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva, kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu.
