Daugiau apie tai, kur, anot mokytojos, yra riba, tarp naudingo ir žalingo technologijų naudojimo, kokios savybės svarbiausios šiuolaikiniams vaikams bei kaip niekada nenustoti mokytis.
– Sigita, papasakokite, kas jums yra svarbiausia kasdien dirbant su vaikais?
– Išlaikyti jų smalsumą. Tą prigimtinį jų norą patirti, sužinoti, ieškoti... Jeigu jie kažką nori sužinoti ar pamėginti – tai nebereikia jų motyvuoti, vaikai patys nardo tose temose. Smalsumas man yra brangiausia savybė ne tik mokykloje, bet ir apskritai gyvenime.
– Savo pamokose pradėjote taikyti įvairias technologijas. Kaip tai atsitiko? Ar tai jūsų sena aistra, ar netikėtas atradimas?
– Mano gyvenimo šūkis yra „O kodėl gi ne?”, ypač kai pradedu kažką naujo. Technologijų srityje neplanavau atsidurti, čia papuoliau smalsumo vedama, o paskui jau kapsčiausi, kaip ta musė, įkritusi į barščius… (juokiasi). Mokiausi „Vedlių” programoje, vėliau pradėjau daugiau eksperimentuoti ir pati.
Kažkada pamokose pamėginau programuoti su vaikais „Minecraft” platformoje. Iškart pradėjau matyti didelę naudą – vaikai, kurie iki tol buvo silpni matematikos pamokose, sunkiai suprasdavo, kad yra daugyba, dalyba, pradėjo susigaudyti sudėtingesniuose konceptuose – pradėjo kalbėti apie ciklus, kintamuosius, funkcijas. Ir sakyti „Taigi čia lengva!”.
Tada pradėjau galvoti, o kas, jeigu ir daugiau pamokų galėtumėm mokinti per žaidimą ir technologinę kūrybą? Žaidimas padeda žinias pritaikyti praktiškai, formulės tampa ne tik abstraktūs skaičiai ir raidės – vaikas sudeda ciklą ir iškart mato, ką veikėjas atlieka ir ką ciklas reiškia praktiškai.
Technologijos – tai laukas, kuriame tu gali labai daug ką pritaikyti.
Vėliau, jiems paaugus ir nuėjus į vyresnes klases, kiti mokytojai pasakoja, kad tie vaikai greičiau supranta ir kitas sąvokas bei nebijo iššūkių.
Taip man po truputį atsivėrė akys, kad technologijos – tai laukas, kuriame tu gali labai daug ką pritaikyti.
– Kokie yra jūsų pačios įgūdžiai dirbant su technologijomis?
– Aš buvau naujokė technologijų srityje. Mokantis naujų dalykų, visų pirma visada yra „žaliasis” periodas, kai esi visai šviežias. Paskui ateina „sekimo” laikas – kai eini kartu su kitais. Dabar aš jau esu kūrybos stadijoje – pradedu eksperimentuoti, bandyti vis naujus dalykus. Dabar turiu idėją ir tada galvoju, kuri informacinių technologijų programa geriausiai padėtų įgyvendinti sumanymą.
Gal galite papasakoti, kaip praktiškai atrodo technologinė kūryba ir informatika jūsų pamokose su pradinukais? Kas gi ten vyksta?
Pamokose tuos pačius ugdomuosius dalykus mokomės naudojant paprastas, vaikams skirtas programas, kurios leidžia programuoti, kurti 3D modelius, animacijas, virtualios realybės projektus ir panašiai. Čia svarbu ne pačios technologijos, o vaiko kūrybinis procesas.
Viena mėgstamiausių vaikų temų buvo augalo augimas – čia vaikai piešė ir „programavo” skirtingas augimo fazes, kai paspaudus mygtuką pamatė gražią savo suprogramuotą augančio augalo animaciją, tada panoro ,,užauginti" ir voratinklį bei įterpti saulėlydį… Tai akimirkos, kurios man yra pačios nuostabiausios.
Temų yra daugybė, bet, pavyzdžiui, viena mėgstamiausių vaikų temų buvo augalo augimas – čia vaikai piešė ir „programavo” skirtingas augimo fazes, kai paspaudus mygtuką pamatė gražią savo suprogramuotą augančio augalo animaciją, tada panoro ,,užauginti" ir voratinklį bei įterpti saulėlydį… Tai akimirkos, kurios man yra pačios nuostabiausios.
– Esate minėjusi, kad per tokias pamokas itin atsiskleidžia vaikai, turintys specialiųjų poreikių. Papasakokite plačiau.
– Kas mane labiausiai stebina ir džiugina, tai kad vaikai, kurie turi specialių poreikių bei sunkumų suprasti konkrečią medžiagą, skaityti, gilintis – jie tokiuose technologiniuose projektuose atsiskleidžia kaip patys kūrybingiausi. Jiems kyla daugybė minčių, netradicinių bei unikalių sprendimų. Vaikai nebejaučia, kad kažko nesugeba – jie kuria.
– O ar pastebėjote, kad ir mokymosi rezultatai keistųsi?
– Akivaizdžiai galbūt nesu to pastebėjusi. Tačiau su informacinėmis technologijomis jie išmoksta pagelbėti sau. Tarkime, vaikai patiria sunkumų skaitant, o programavimo aplikacijoje „Scratch” jie gali viską suvokti vizualiai. Taip jie nebejaučia, kad kažko negali, jie atranda savo būdus įgyvendinti užduotis. Pavyzdžiui, turiu vieną ketvirtoką, kuris tik neseniai išmoko skaityti, bet jis yra pats kūrybingiausias, ruošiant projektus su technologijomis.
Norime ar nenorime, bet testai įneša šiek tiek įtampos, nes jų metu „matuojame” gebėjimus, tačiau vaiko pasiektos asmeninės pažangos, kūrybiškumo testais nepamatuojame. Kyla lyg prieštaravimas – pagal patį vaiką, pasiekimai gali būti itin svarbūs, tačiau pagal standartus – nepakankami. Kalbame, kad svarbu ugdyti vienokias savybes, o, iš kitos pusės, mes norime viską pamatuoti viena liniuote.
– Daug kalbate apie kūrybiškumą… Kodėl jums tai atrodo svarbu?
– Nes kūrybiškumas yra tai, kas vaikuose miršta pirmiausia. Pažvelkite į mažą vaiką – koks jis kūrybingas! Ir kuo labiau auga, tuo labiau jis galbūt įsitikina, kad kažko nemoka, kad kažkur yra ribotas… Pradeda lyginti save su kitais, vykdyti kitų žmonių užduotis, atlikinėti jas, kaip jam liepia… Ir tas kūrybiškumas tada yra padedamas į šoną, lyg būtų nereikalingas. Nes užduotis tau reikia atlikti greitai, gerai ir tiksliai.
Man kūrybiškumas yra laisvė ir jį vaikuose aš noriu išlaikyti kuo ilgiau. Noriu girdėti vaikus spiegiančius iš džiaugsmo, kai jie sukuria kažką juos pačius nustebinančio.
Man be galo patinka, kad kuriant su technologijomis, vaikuose taip pat nebelieka ir lyginimosi tarpusavyje. Kūryba įkvepia juos pasidžiaugti ir savo, ir kito vaiko rezultatu. Visi IT projektai gimsta skirtingi – ir visi puikūs, tad vaikai nejaučia nuoskaudos.
– Kokias dar savybes norisi išlaikyti ir išugdyti, šalia kūrybiškumo?
– Kolegiškumą. Kalbu apie tai, kas nėra „darbas grupėse” ar komandiškumas, kai vieni yra lyderiai, o kiti – sekantys – kalbu apie kolegiškumą. Kartais, kalbant ir su savo dukra, pastebiu, kad jai labai nepatinka, kai jai reikia padaryti grupinį darbą su savo klasės draugais. Dažnai nutinka taip, kad toje komandoje yra vienas žmogus, kuris viską „išveža” – ir tai nėra nei grupinis, nei komandinis darbas. O man norisi, kad vaikai bėgtų vienas kitam padėti. Ir aš to nestabdau – nesakau, kad vaikas pats turi sugalvoti sprendimą, noriu matyti, kaip jie tomis žiniomis dalinasi. Noriu, kad jie pradėtų matyti, kaip gali vienas kitam padėti.
Tada atsiranda tokia įdomi draugystė… Sumažėja lyginimosi tarpusavyje, jie pradeda jaudintis dėl vienas kito, domėtis, kaip kam sekasi. Tai labai „patempia” ir silpniau besimokančius vaikus. Tokios mūsų klasės dinamikos dėka, vienas vaikas pradėjo kiekvieną dieną atlikti namų darbus – nes ne aš, o kiti vaikai pradėjo jį skatinti, vis paklausdami, ar viską suprato. Kartais ryte randu visus garsiai aiškinantis, kaip reikėjo atlikti namų darbus, kas pamiršo – skuba juos atlikti. Nemanau, kad tai lyg sukčiavimas – žiūriu į tai kaip į gimstantį vaiko atsakomybės jausmą. Visgi tai tik pradinukai ir svarbiausi gyvenimo įgūdžiai formuojasi dabar.
– O ar technologinė kūryba padeda ugdyti kolegiškumą?
– Tikrai taip! Jeigu vienas vaikas pasimeta, trys klasės draugai atbėga parodyti reikiamą mygtuką… (juokiasi).
– Ar yra dar kažkokios savybės kurios ugdomos technologinės kūrybos dėka?
– Kantrybė. Dažnai būna, kad atliekant kokią užduotį vaikui kažkas nesigauna, jis pasimeta ir nuleidžia rankas. Tačiau noras pabaigti ir pamatyti rezultatą kartais neleidžia sustoti, todėl tokie momentai įgyvendinant projektus padeda suvokti, kad tam, kad kažką pabaigtum, reikia kantrybės.
Jeigu vaikui reikia kažką perrašyti ranka – tai jam yra kančia. O su technologinėmis galimybėmis ir mokinių smalsumu, pabaigti projektą tampa principo reikalu. Vėliau ši savybė pasiteisina, kai reikia ar daugiau paskaityti, ar daugiau pagalvoti… Vaikas supranta, kad jeigu kurdamas savo projektą galėjo padaryti „dar truputį”, tai ir skaitydamas gali „dar truputį”.
– O ar vaikams apskritai technologijos yra sveika? Dažnai jos asocijuojasi su žaidimais, galbūt net priklausomybe…
– Mano nuomone, technologijų turi būti tiek, kiek jos padeda. Mes, mokytojai, matome, kad technologijos dažnai yra pristatomos kaip panacėja – aš nemanau, kad taip yra. Labai aiškiai pajaučiame, kai vaikas įsigyja telefoną – jis „iškrenta” iš pamokos, nebegirdi kitų, savo mintyse žaidžia žaidimus… Dažnai suaugę sako „Va, vaikas sėdi telefone…”. O kur mes patys sėdime tuo metu? Ar ne ten pat? Kaip visada – pradėkime nuo savęs. Jeigu einame pasivaikščioti – dairykimės aplink, o ne „įkriskime” į telefoną.
Ar mes norime, kad vaikai vengtų užduočių, kankintųsi, ar visgi norime, kad jie pasiektų rezultatą įdomiomis priemonėmis, kurioms jie turi smalsumo ir kurios užtikrina įsitraukimą į procesą?
Pastebėjau, kad jeigu tik vaikas negauna telefono laisvalaikiui, jis pradeda konstruoti, susiranda veiklos, kažką kieme veikia…
Tačiau tuo pačiu, tikiu, kad technologijos gali labai daug kur padėti. Pavyzdžiui, vienam ketvirtokui rašyti rašinėlį būdavo kančia… Šis berniukas „atsigavo”, kai panaudojome „StoryJumper” programą. Kaip jis pradėjo rašyti! Programoje gali lengvai ištrinti, kas nepatiko, įdėti paveiksliukus, paryškinti žodžius, eksperimentuoti su struktūra... Kai ateis laikas – jis pradės ir ranka rašyti. Man dabar svarbiausia, kad jis kurtų ir nebijotų pačios užduoties.
Manau, kad technologijų panaudojimas turi būti subalansuotas. Jų turi būti tiek, kiek jos palengvina vaikams mokymąsi, darbą, kūrybiškumo ugdymą. Ar mes norime, kad vaikai vengtų užduočių, kankintųsi, ar visgi norime, kad jie pasiektų rezultatą įdomiomis priemonėmis, kurioms jie turi smalsumo ir kurios užtikrina įsitraukimą į procesą?
– Atrodo, kad pritaikytumėte technologijas pamokos, turite pati labai daug mokytis. Kaip jūs randate motyvacijos ir jėgų tai daryti?
– Iš vaikų. Darbas su vaikais, jų mintys, energija, kiekvieno vaiko unikalumas neleidžia ir man pačiai „nudusti”, pradėti zizenti, įsirėminti…
Besimokant mokytojams kyla labai daug baimių – o gal aš nesugebėsiu, nesuprasiu? Ta baimė yra natūrali, viskas su ja yra gerai, mes visi bijome kažko nemokėti. Svarbiausia yra pradėti – pradžioje tai galbūt užima nemažai laiko, bet po truputį pradedi perprasti ir vis labiau taikyti naujas žinias.
Besimokant mokytojams kyla labai daug baimių – o gal aš nesugebėsiu, nesuprasiu?
Dirbant su technologijomis, man patinka, kad tarp vaikų ir mokytojų atsiranda bendradarbiavimas. Kai supranta principą, vaikai pradeda džiaugtis ir dalintis tuo, ką atrado naujoje programoje, nebijo eksperimentuoti ir klysti. Todėl jeigu nori suprasti kažkokią kompiuterinę programą, įleisk į ją vaikus ir nereikės už jokius kursus mokėti (juokiasi).
– O kokia jums atrodo mokytojo rolė šiuolaikiniame pasaulyje apskritai? Kaip ji keitėsi per jūsų 26-is darbo metus?
Jeigu kažkada mokytojas buvo visos pamokos „vedantysis”, kuris turėjo žinoti visus atsakymus, tai dabar einame visai į kitą pusę – galime išgirst „vaikai viską patys daro”, o mokytojas turi būti padėjėjas, stebėtojas. Bet man nepatinka kraštutinumai, man patinka pusiausvyra.
Yra laikas, kai mokytojas turi paaiškinti ir pasakyti, kad yra taip, ir ne kitaip, nes tokių dalykų yra. O kartais tiesiog pateikti problemą, kurią vaikai turi kūrybiškai išspręsti – štai tada mokytojas gali būti stebėtojas ir patarėjas.
Technologijos gali tam tikrose vietose pagelbėti. Bet kaip ir sakiau, man patinka balansas – kažkur einama paskui mokytoją, kažkur mokytojas tik stebi…
